Festivalių bumas

Festivaliai, trunkantys dieną ar tris mėnesius, apsistojantys viename miesto rajone ar klajojantys po įvairias šalis, neribojami koncepcijų ar lengvai pritaikomi bet kuriai iš jų, sutelkiantys milžiniškus pinigus ar jų negaunantys, privatūs ir valstybiniai, gėrimo fiestos ar minties ir jausmų šventės – kadaise tai buvo sunku įsivaizduoti jiems ir mums, ramiai abipus geležinės uždangos buvusiems. Tačiau per porą dešimtmečių festivaliai kaip naujas tikėjimas užplūdo Europą, sukėlė visus ant kojų ir privertė tapti šventų meno veiksmų ir vietų piligrimais. Tvanas neaplenkė nė vieno, nes festivalis tapo drauge ir išsigelbėjimu: šiandien skanaujame grietinėlę nuo didžiųjų festivalių tortų, keliaujame į palaimintas erdves kur-turi-būti-visi, dalyvaujame projektų ir pinigų skirstymo batalijose arba skirstome juos už oficialaus mūšio lauko. Piktinamės, nesutinkame, bet vis tiek bėgame, kur mus šaukia – į meną-arčiau-tavęs, į naktį kultūros žiedo ieškotų. Išmušantis iš kasdienybės festivalis pats tapo kasdienybe, maisto papildu, reiškiniu, kurį būtina reflektuoti. Pageidautina – kitu, kad ir mažu, festivaliu.

Tai ir ryžosi padaryti Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras su Europos tarptautinių kultūros programų centru ir Klaipėdos miesto savivaldybe. Kasmetinėje ir jau ketvirtąkart rengiamoje konferencijoje, pavadintoje “Neužšąlanti kultūra”, bandoma pasiaiškinti festivalių vietą miesto ir šalies fone, patį festivalio fenomeną. Kultūra ir šiaip pas mus neužšąla, ypač vasaros Klaipėdoje, bet šis alogiškumas puikiai atskleidžia nonsensus kultūros erdvėse, nes čia nagrinėjamos temos signalizuoja pavojų, kad tuoj pat gali prasidėti ledynmetis. “Neužšąlanti kultūra” startavo 2004 m., aptardama jūros miesto fenomeną, 2005 m. ji nagrinėjo paveldo klausimus, 2006 m. – naujus kultūros vadybos iššūkius, o šių metų tema – “Festivaliai: kūrybiškumo ir miestų plėtros sandūros”.

Šios konferencijos nuolatos moko(si) kalbėti apie kultūrą remdamosi ne kūrybiniais ir meno kokybės matais, bet realiai paskaičiuojamais rodikliais – finansiniais, urbanistiniais, socialiniais ir kt. Kitas būdingas bruožas – jas beveik visiškai ignoruoja kultūros politikai ir funkcionieriai, nuo kurių ir priklauso lemiami sprendimai, susiję su sritimis, apie kurias diskutuojama. Bet jei piliečiai kasdien darosi vis protingesni už savo valdžią, tai ir konferencijos nepavadinsi šauksmu tyruose.

Festivalis ir miestas: subjektas ir objektas

Kad festivalis yra gyvenimo būdas, savo kailiu geriausiai patiria tos pačios meno srities atstovai, susitinkantys vis kitame mieste ir, nepaisydami pakitusio kraštovaizdžio, toliau tęsiantys nutrūkusias diskusijas, tarsi ignoruotų aplinką ar gintųsi nuo jos, pasitelkę meno koncepcijas. Kalbos apie meną teikia stabilumo, kaip ir meno kūrinių peržiūros, bet festivalį iš esmės lydi savotiška nesvarumo būklė: laikini viešbučiai, nematomų rankų tvarkomi kambariai, vienkartiniai šampūnai, greito gaminimo maistas, trumpos pažintys ir tuoj pat pamirštami vardai, akreditacijų ženkleliai ir viešbutyje paliekami kilograminiai spaudos prospektai… Tačiau po tokio maratono jautiesi lyg būtum susileidęs didelės koncentracijos injekciją – meno, naujų įspūdžių, energijos, įkvėpimų. Lyg ne-gravitacijoje būtum atgavęs pusiausvyrą.

Pagal etimologiją festivalis – tai šventė, fiesta, bet kartais jis būna ir išsišokimas, leidžiantis pakilti virš jau komercializuotos kultūrinės kasdienybės, vykdyti beveik pamirštą šviečiamąją meno funkciją, lopyti spragas – nuo meno istorijos faktų iki naujausių meno iššūkių ar krypčių aptarimo. Kitaip tariant, tai bandymas žengti koja į koją su pasauliu ar laikyti ranką ant meno pulso. Todėl festivalis daugeliui reiškia ne vien milžinišką tam tikros meno rūšies pavyzdžių koncentraciją (5 geriausi pernykščiai Europos filmai per dvi dienas), bet, žvelgiant iš rengėjų bokšto, – ir galimybę pritraukti daugiau rėmėjų pinigų, o kartu pateikti smūginę reklamos dozę. Taip šviesti(s) yra ne tik kur kas lengviau – jau tik taip šviesti ir yra įmanoma, nes jokie rengėjų ir rėmėjų finansai neleis tiesiog šiaip, be festivalio vardo, paleisti į ekranus po gerą filmą kas mėnesį, atvežti 6 garsiausias Europos teatro trupes per pusę metų: juk be forsuotos reklamos, kurioje svarbiausias žodis yra “festivalis”, įvykis nepritrauks tiek žiūrovų, kad išnuomotoje salėje neliktų tuščių kėdžių. Todėl festivaliai pas mus dažnai tampa ne fiestos sinonimu, o greičiau sesijos, mokslinio simpoziumo ar konferencijos variantu, nes jų šviečiamoji funkcija labai stipri, o lankytojai turi būti pasirengę ne vien sutikti ir suprasti meną, bet ir nepristigti ištvermės per festivalio maratoną – nuo meno pavyzdžių iki konferencijų, aptarimų ir naktinių bendravimo klubų, jei tokiais rengėjai pasirūpino. Bet, žinoma, čia kalbu apie tuos meno festivalius, kurie turi aiškią koncepciją, o ne vien garsių vardų kolekciją ar linksmybių vakarėlius.

Tokia festivalio nauda lankytojams. O jei dar išvyksti svetur – esi lyg koks aristokratas per se, kuriam pavydi festivaliuose nebuvę redakcijos kolegos ir pažįstami, dedantys lygybės ženklą tarp poilsio paplūdimyje ir begalinio sėdėjimo žiūrovų salėje, kartais tampančio tikra kančia. Festivalis jiems atrodo ne būtinybė, o prabangos prekė, kurios tokį brangų nebūtinumą dažnai pabrėžia šalies politikai, tarpais net teigiantys, kad festivalio ekonominės naudos šaliai nėra įmanoma apskaičiuoti. (Jei Klaipėdos konferencijai reikėjo intrigos, tokiomis frazėmis ją tikrai sukūrė Seimo narys Raimundas Palaitis.)

Apskaičiuoti teikiamų žinių poveikį, kultūros dvasinę naudą iš tikrųjų yra sudėtinga. Bet vos išeini į miestą ir nusiperki ištvermės maratonui būtiną butelį vandens, tampi objektu, kuris, matuojamas pinigais ir net mažiausiais valiutos vienetais, ima nešti naudą kitiems, t.y. svečios šalies piliečiams. Tavo šalies griežtai nustatyti dienpinigiai pamažu nukeliauja į kitos šalies iždą, papildydami jį kasdien ir, pasirodo, ne taip jau menkai. O netiesioginė nauda yra ta, kad, susižavėjęs festivalio organizavimu, tu, grįžęs namo ir dalydamasis įspūdžiais (o tareisi vien meną analizuojantis), nejučia imi liaupsinti patį miestą ar šalį, tarsi paslaugūs organizatoriai būtų tipinis tos šalies piliečio portretas. Šalies peizažą tau gali sukurti malonus viešbučio administratorės žvilgsnis, jos svetingumą ir palankų ekonominį klimatą – festivalio spaudos atstovės balso tembras. Tave nupirko, bet tu net nepajutai, ir iš festivalio svečio tapęs laikinu turistu iš tiesų tapai geriausiu tos šalies garsintoju, nes šalia tekstų spaudoje ėmei vartoti įtakingiausią reklamos formą – word of mouth, vadinamąjį savo pasakojimą. (Pasak kultūros politiko Dragano Klaičo, pasikviestas ir maloniai paglobotas žurnalistas taps geresniu jūsų šalies ambasadoriumi už bet kurį kultūros atašė.) Čia, kaip ir mene, objektyvumas neįmanomas: net jei festivalio spektakliai ir nebuvo didžiausi šedevrai, jei Marijos Stiuart pilis nedvelkė prabanga, o skersvėjai smelkė ir gatvėje, ir namuose, vis tiek jau nuo lėktuvo trapo tavo vidus, kreipdamasis galbūt į miestą, o gal tik į jo detales, ima tyliai niūniuoti: …, you are wonderfull tonight! (miesto vardą įsirašykite patys).

Edinburgo skaičiai

Didžiausio pasaulyje teatro festivalio vilionės prasideda, kai lėktuve imi skaityti British Airways žurnalą. Jame supažindinama su kavinėmis, kuriose per festivalį mieliausiai lankosi: aktorius žvaigždė, teatro kritikas, savanoris, festivalio direktorius (viena jauki nebrangi kavinė bus kaip tik prieš mano buto langus ir aš į ją, be abejo, nueisiu). Ar kai skaitai 10 patarimų festivalio svečiui: valgyti karštą, bet ne greito gaminimo maistą, ant marškinėlių užsirašyti “Aš jau nusipirkau visus bilietus”, keliauti ar gyventi keliese, išsinuomoti tegul ir brangesnį butą, bet netoli nuo pagrindinių salių, nes taip vis tiek sutaupysi. Ko gero, nauda festivaliui prasideda net dar anksčiau – nuo interneto puslapių naršymo: per pusę amžiaus sustyguotas mechanizmas leidžia ne tik užsisakyti bilietus, bet ir pasirinkti butą, o šalia begalės pigesnių už viešbučius pasiūlų gali nuspausti ir reklaminę nuorodą į tuo metu ten vyksiančią Picasso parodą – kodėl gi į ją nenueiti. O pačiame mieste tampi objektu, kuris yra vienas iš tų, jau suskaičiuotų:

2007 m. į festivalį, kuris truko visą rugpjūčio mėnesį, buvo parduota 1,7 mln. bilietų (10% daugiau nei pernai), 40% padidėjo bilietų pardavimas internetu. Scenoje pasirodė 18 626 aktoriai, buvo suvaidinta 2000 skirtingų spektaklių – iš viso 31 000 spektaklių per mėnesį! Čia kalbama tik apie Edinburgo Frindžo festivalį, kur viešpatauja teatras, nors prie jo tuo pat metu klijuojasi Edinburgo kino, džiazo, muzikos festivaliai ir Edinburgo knygų mugė. Tačiau Frindžas pasiima 75% visų per metus vykstančių festivalių rinkos ir uždirba 75 mln. svarų Edinburgo ir visos Škotijos biudžetams.

Iš ko atsiranda tokia ekonomika ir gaunamas toks pelnas? Ne vien iš atvykėlių, kurie nuomojasi viešbučius, butus. Viešasis maitinimas klesti ties kiekvienu kampu, iš dalyvių, kurie atvyksta į Frindžą, surenkamas nemažas salių nuomos mokestis, o kur dar bilietai, transportas, valymo ir skalbimo paslaugos, škotiški kiltai, viskis, suvenyrai ir t.t. Paties Ed-Fringe komanda nuo 13 žmonių, dirbančių ištisus metus, per festivalį išplečiama iki 120, nes čia pirmiausia remiamasi Frindžu – tai yra pagrindinis akcentas šalia vadinamosios elitinės programos, kurią sudaro tik keliasdešimt vakarų.

Gal kas nors mano, kad į Edinburgą vykstama kaip į žavų viduramžių kultūrą išsaugojusį miestą, kur 5 tūkstančiai žiūrovų (daugiausia škotų) kasnakt kyla į pilį stebėti karinės rikiuotės su dūdmaišiais, bet aš įsitikinau, kad festivalio paskutinės dienos vakare jau užsidaro nemažai smulkių užkandinių, ima trūkti picų ir karštų dešrelių, o ryte žvalgydamasis po jaukų ištuštėjusį provincijos miestelį net nepatikėtum, kad jame gyvena arti pusės milijono žmonių.

Avinjonas – beveik atvirkštinis Škotijos sostinės atspindys. Paralelių esama (vienur Marijos Stiuart pilis, kitur – Popiežių rūmai, traukiantys turistus, tačiau kažin ar nesant festivalio tiek daug jų čia užsuktų), bet Pietų Prancūzijos pagrindinė programa yra svarbesnė prestižo atžvilgiu (jei ten patekai, vadinasi, įkopei į pasaulio teatrinį Everestą) ir kelia didesnį susidomėjimą, o jų frindžas, Avignon-off, gerokai kuklesnis – šiemet siūlo “tik” 866 pavadinimų spektaklius, kuriuos suvaidins 668 trupės. Edinburgui jis nusileidžia ne tik trupių skaičiumi, bet ir visa ekonomika, nes ilgametė festivalio politika buvo orientuota į pagrindinę programą, ir net tinklalapių, siūlančių apgyvendinimą, nepalyginamai mažiau. O pagrindinė programa, Avignon-In, sukviečia apie 100 000 žiūrovų, pateikia 40 spektaklių dvidešimtyje scenos aikštelių Avinjone ir šalia jo. Net 35% festivalio biudžeto sudaro pajamos iš bilietų.

Festivaliai kaip miesto garsas

Kuo toliau į Rytus, tuo mažiau skaičių. Lyg atstumą iki miesto žymėtų ne kilometrų stulpeliai, o apie jį skleidžiamas garsas. Gal ir Geležinio vilko staugimas reiškė festivalį, o ne miestą? Ar daug kas žino 84 000 gyventojų turintį Slovakijos miestelį Nitrą už 70 km nuo Bratislavos? Nebent kalbininkai ir istorikai, nes čia buvo sukurta kirilika ir yra pastatytas paminklas Kirilui ir Metodijui. Šiemet rudenį įvyks 17-asis teatro festivalis Divadelna Nitra.

Čia viešbučiai svečiams suteikiami nemokamai – tai bene visų nedidelių festivalių bruožas, nes tik taip įmanoma prisišaukti svarbesnius asmenis, o didesni festivaliai tokių nuolaidų nedaro. Divadelna Nitra 2007 m. beveik 22 000 eurų sumokėjo už viešbučius žurnalistams, teatro kritikams, festivalių direktoriams ir su kaupu grąžino dotaciją miestui (šis tik nuo 2005 m. ryžosi įtraukti festivalį į savo planus ir skiria 12 500-15 500 eurų, tai sudaro maždaug 3-4% viso šventės biudžeto). Be to, vietiniai žmonės įdarbinami savanoriais, atsigauna vietinės kavinės ir barai…

Nieko ypatingesnio tarptautiniu mastu Nitra negali pasiūlyti, bet mažame mieste gausu plakatų su festivalio logotipu, reklama nenuskęsta kitokio pobūdžio reklamos jūroje. Užsienyje Nitra žinoma tik dėl šio festivalio, dėl aktyvaus jo dalyvavimo ES festivalinėse programose ir tinkluose (Festivals in Transition ir kt.). Divadelna Nitra dalyvavo ir Europos festivalių tyrimo projekte kaip Europos Pro Cultura fondo partneris – tuo pasigirti negalėtų nė vienas Lietuvos festivalis.

Kalbant apie Lietuvą, beveik nieko neįmanoma pasakyti apie festivalių įtaką miestų ekonominiams rodikliams – tokių skaičiavimų nėra. Belieka remtis legendomis, dvasiniu poveikiu ir ekonomine nuojauta. Rėmimo potencialą rodo, pavyzdžiui, Rokiškio teatrų festivalis, anksčiau vadintas “Vaidiname žemdirbiams”, – uždarymo vakarą rėmėjai vienas po kito neša į sceną savo produkciją, nes per ketvirtį amžiaus ši šventė tapo neabejotinu ir labai laukiamu įvykiu Šiaurės Lietuvoje. Nors teatrai rodo nebūtinai naujausius savo spektaklius, į Rokiškį jie važiuoja, ko gero, mieliau negu į kitus Lietuvos festivalius, nes ten rodomas neapsimestinis dėmesys aktoriams ir režisieriams – tą patvirtina ir papildo aktyvus balsavimas per geriausiųjų rinkimus. Jeigu reikėtų apibūdinti Rokiškio festivalį kitų teatro renginių kontekste, sakyčiau, jis yra daugiau Frindžas, jei spręsime pagal publiką, o ne pagal programą, nes ji apima visą repertuaro skalę – nuo atviros komercijos iki meno subtilybių. Publika nėra išlepinta, bet ji nori šviestis, nori žinoti, yra smalsi, bet ne snobiška.

Prieš penketą metų iš Nidos pasitraukė festivalis-konferencija “Šiaurės vasara”. Šis keletą dienų vykstantis literatūros ir kitų menų – džiazo, kino, diskusijų ir laisvų skaitymų simpoziumas (tikriausiai šis žodis būtų tinkamiausias) apsistojo Jurbarko dvare ir parke. Žingsnis buvo motyvuotas – Nidoje ir taip visko daug, o bohemos atstovams pagundų ir įkvėpimo taip pat netrūksta. Jurbarke “Šiaurės vasara” atsidūrė kartu ir mieste, ir nuošalėje: diskusijų dalyviai gali mėgautis ramybe ir savotiška Kastalijos dvasia, simpoziumas nelabai reklamuojamas (ant miesto stulpų skaičiau tik apie parduodamą ožką ir apie būsimą vyrų striptizą gretimame miestelyje). Jis užima keistą poziciją tarp elito ir, sąlygiškai pavadinkime, plebso: literatai ir kiti kūrėjai gali jaustis kaip atsiskyrėliai ir nagrinėti savo meno subtilybes itin rafinuotomis sąvokomis, o miestiečiai, besidomintys literatūra, kinu, muzika ar tiesiog norintys pažiūrėti į gyvus klasikus, turi progą ateiti į kultūros šventę, ir tokių susirenka nuo keleto iki pusės šimto. Jurbarkiečiams tie keletas vakarų iš tikrųjų tampa didžiule dvasios švente. Ne vieną iš jaunųjų, atvykusių studijuoti į sostinę, vėliau gali sutikti teatre, kine, literatūros vakaruose. Galvos nedėsi, kad tai šio festivalio įtaka. Ir jos neįmanoma pamatuoti jokiais finansiniais ar kitais apčiuopiamais rodikliais.

Laisvalaikis = kultūra?

Jau minėto parlamentaro Raimundo Palaičio pasisakymas konferencijoje “Neužšąlanti kultūra” buvo simptomiškas ne vien politikų bendruomenei, bet ir didžiajai daliai mūsų visuomenės, neišskiriant net kai kurių festivalių rengėjų. Atsakymo, kas yra festivalis, parlamentaras sakė ieškojęs “Google”. Jam turėjo išmesti 650 000 duomenų ir iš tokio “pagoglinimo” jis padarė išvadą, kad festivalis yra šventė, o jo pagrindinis bruožas – reguliarumas. Todėl Palangos festivaliams politikas priskyrė ne tik Užgavėnes ir Stintų šventę, bet ir Naujųjų metų sutikimą bei “J. Basanavičiaus gatvės vasaros festivalį”. Atskiro, rimtosios kultūros epiteto sulaukė “Nakties serenados”. Kad Palangos miesto vizijos išsipildytų, pasak Palaičio, trūksta tik vieno (atspėjote!) – modernaus multifunkcinio centro, nes politikams kultūra pirmiausia reiškia statybas.

Priminusi Roterdamo Erazmus universiteto tyrimą, kuriame pabrėžiama, kad festivaliai yra “ryškiausia miesto kultūrinio gyvenimo forma”, Klaipėdos savivaldybės Socialinių reikalų departamento direktorė Nijolė Laužikienė įrodė, kad skaičiuoti festivalio ekonomiką vis dėlto įmanoma ir pasiūlė konkrečius skaičius, apsistodama ties kiekvienam švyturio šalies piliečiui brangia Jūros švente, tačiau įžvelgdama ir pavojingą tendenciją: Klaipėdoje naujų festivalių neatsiranda, ir kyla klausimas, ar uostamiestyje palanki terpė jiems rastis. Nors Jūros šventė surenka net 44% rėmėjų lėšų, miesto strategai šio renginio, kaip ir daugelio kitų (pavyzdžiui, Klaipėdos pilies džiazo festivalio), nesieja nei su turizmo srautų padidėjimu, nei su konkrečiais ir labai ženkliais ekonominiais pokyčiais. O juk visa tai jau paskaičiuota ir rodo kryptingą suinteresuotą darbą: šventės metu 2-3 kartus padidėja vartojimo prekių gamyba, 50-70% išauga viešojo maitinimo įstaigų apyvarta, yra sukuriama per 1000 papildomų darbo vietų. Vadinasi, kai iš tikrųjų norime, galime net ir be didelių metodikų viską paskaičiuoti, bet svarbiausia – apklausti žmones ir stebėti pokyčius pačios šventės metu. Kiti festivaliai, tegul mažesni, bet siekiantys gerokai rimtesnių – kultūros ugdymo tikslų, vis dėlto nekuria miesto įvaizdžio, o Jūros šventė šalia teigiamų dalykų formuoja ir unifikuotą masinės kultūros vartotojų skonį.

Festivalis: amžius ir problemos

Festivaliais šiandien vadinamos kone visos šventės ar kultūros įvykiai – vien dėl patrauklaus vardo, atveriančio rėmėjų pinigines ir prišaukiančio reklamą. Keleto dienų konferencija ar didžiulis trijų mėnesių trukmės Maskvos A. Čechovo teatro festivalis, Berlyno “Spielzeit Europa”, solidus garsių vardų sąskrydis į muzikos dienas vasarą ar naujausias mūsų pavyzdys – festivalis “Tylos!”, anksčiau vadintas tiesiog LMTA studentų diplominių darbų peržiūra… Vienkartinės ar kasmetinės fejerverkų salvės… Bet ar daug festivalių revizuoja patys save? Ar peržiūri savo uždavinius taip, kaip padarė Londono LIFT, festivalinę veiklą iškeitęs į kultūrinį darbą industrializuotame Pietų Londone ir nepaprastai atgaivinęs visą rajoną? Ar festivaliai patys kuria koncepcijas, ar kviestinių svečių pasirodymai netyčia jas sukuria? Kaip išsiskirti iš kitų festivalių tokioje gausoje, kai Vengrija surengia 1000 festivalių per metus, o Ispanijoje 2005 m. vien tarptautinių ir valstybės remiamų teatro festivalių buvo 712? Per dešimtmetį Kroatijoje, Ispanijoje, Vokietijoje, Suomijoje festivalių padvigubėjo1.

Išsiaiškinti, kokia yra festivalių įvairovė, ėmėsi Europos festivalių tyrimų projektas2. Vienas iš jo koordinatorių buvo Christopheris Maughanas, vadovaujantis Lesterio komedijų festivaliui ir dėstantis meno vadybą De Montforto universitete Lesteryje. Jo nuomone, festivaliai nusipelno ekonominio skaičiavimo ne vien todėl, kad mažėja jiems skiriamų lėšų ir reikia svarių argumentų, jei norima gauti paramą. Ir ne vien todėl, kad anuomet Anglijos premjerei Margareth Thatcher nelabai rūpėjo kultūra ir ieškota būdų, kaip ją įtikinti, – tai pagrindinė kūrybinių industrijų fenomeno priežastis. Festivalis – erdvė, kur sprendžiamos įvairiausios problemos, pagal formą jis primena Viduramžių karnavalus, kvailių šventes, bet yra susijęs ir su miesto valdymo būdais (padeda miestiečiams nuleisti garą ir mažina įtampas). Festivalis kuria vietos ir jos gyventojų tapatumą, bando mažinti socialinę atskirtį, stiprina bendrumo jausmą, savigarbą, padeda plėtoti švietimą, kultūrinį turizmą, kartu atsiranda kūrybiniai iššūkiai menininkams, vadybininkams ir t.t. – visa tai yra detalizuota ir apibendrinta “Meno festivalių tarpkultūrinio dialogo deklaracijoje”3. Panašius “tikro” festivalio nuopelnus vardija ir Bernard’as Faivre-d’Arcier, buvęs ilgametis Avinjono festivalio direktorius: kultūros demokratizacija daro ją lengviau prieinamą visiems; festivalis sukuria iliuziją, kad stiprina vietos tapatumą, mažina socialines įtampas, kuria bendruomeninius ir kultūrinius ryšius. Verslininkai ir politikai, pasak Faivre-d’Arcier, per 15 metų įsitikino, kad festivalis yra geras verslas: kiekvienas euras, įdėtas į festivalį, “uždirba” mažiausiai tris, o dažnai ir 10 eurų. Festivalis sukuria tokį konkrečios vietos įvaizdį, kokio ji negalėtų susikurti niekaip kitaip, be to, festivalis tampa iššūkiu menininkams, jų inovacijoms – čia leidžiama rizikuoti, drauge su publika ieškoti naujų krypčių, lavinti(s), skatinti diskusijas, rengti apskrituosius stalus, skleisti gandus ir maitinti jais žiniasklaidą.

Bet, kad festivalis išliktų gyvas, būtina nuolat kritiškai įsivertini save kaip festivalį. Christopheris Maughanas pateikė Ichako Adizo “bendro gyvenimo ciklą”: po asistavimo ir piršlybų gimsta kūdikis (festivalis), kuris tuoj pat gali mirti, bet gali ir toliau gyventi, kol pasieks brandos ir sužydės (bet, jei įvyksta partnerių skyrybos, “kūdikiui” kyla grėsmė per anksti susenti). Po stabilios klestėjimo fazės jo laukia garbingas senstančio aristokrato gyvenimas, bet didžiausia bėda, jei jis tampa biurokratu – tai tiesiausias kelias į pražūtį. Festivalio rengimo esminė dalis yra vadyba, apibūdinama kaip PAVI – tai Prodiuserio, Administratoriaus, Verslininko (originale – E, Entrepreneur), Integruotojo dermė. Klestinčio festivalio fazė apibūdinama kaip PAVi. Pavojaus ženklų atsiranda, kai sumenksta verslas, o ima dominuoti administracija (pAvI) – tada verslo riziką keičia biurokratijos savivalė ir rizikos baimė. Rekomenduojama reikliai pasitikrinti, jei veidrodyje nesi pats gražiausias.

Todėl sužinoję, kad šiemet Liverpulis taps Europos kultūros sostine, kiti D. Britanijos miestai, užuot lieję nusivylimą ir pasyviai piktinęsi (prisiminkime ne kartą girdėtą “ir vėl Vilnius!..”), priėmė tai kaip iššūkį. Edinburgo piliečiai pernai ėmė dažniau lankytis savajame festivalyje (paprastai daugelis jų išvykdavo, užleisdami miestą svečiams), o Mančesteris sutelkė jėgas, kad už 50 km nuo “The Beatles” gimtinės esančio britpopo miesto neaplenktų turistai – 2007 m. čia pradėtas didžiulis ir pirmas tarptautinis vien originalių naujų kūrinių festivalis su šūkiu “24 valandų šventės miestas” (24-hour party city), jau apdovanotas Mančesterio turizmo prizu kaip metų įvykis.

Kita planeta

Festivaliams būtini klubai, patrauklios vietos, kur galima keistis nuomonėmis, išgirsti tai, apie ką nekalbama oficialiai. Šiltas neformalus bendravimas leidžia geriau pažinti pašnekovus – ir staiga nustebti. Pavyzdžiui, Mariana Kajantie sako, kad ją sužavėjo režisieriaus Kristiano Smedso, kurį ir mes neblogai pažįstame, naujausias spektaklis “Nežinomas kareivis”, kurio finale sušaudomi Suomijos prezidento, ministro pirmininko ir Mis Suomijos portretai, ir ji nekantriai laukianti “Tikrojo Asterikso Suomijoje” – naujame kūrinyje bus pasakojama apie Europos Sąjungos dar neužkariautą šalį… Palaukite, bet juk taip kalba ne koks nors laisvas kritikas, o pati Helsinkio miesto Kultūros politikos skyriaus vadovė!

Ir tai visiškai nesiskiria nuo jos, politikės, kultūrinių nuostatų, nes ir konferencijoje ji pabrėžė individualybės svarbą – antai du entuziastai sukūrė vieną garsiausių regione teatro festivalių “Baltic Circle”, kuris dabar ne vien pristato naujausią produkciją suomiams, bet rezga ir tarptautinius tinklus. Jo vadovai nuolatos kritiškai peržiūri savo darbą: “Jei festivalio rengimas taps panašus į komiteto posėdžius – jis užges.”

Vienas suomis, beprotiškai mėgstantis kino dokumentiką, gavęs 15 000 eurų paramą surengė pirmą Suomijoje dokumentinių filmų festivalį “DocPoint”. Dabar šis Helsinkio festivalis – ketvirtas Europoje. Miesto kultūros administratoriams nėra lengva rasti sąjungininkų tokiems užmojams įgyvendinti, todėl, sako Kajantie, kultūros politikai privalo nuolatos bendrauti su ekonomiką ir finansus kuruojančiomis institucijomis, kad įtikintų jas nereikalauti pernelyg greito rezultato, rezultatus skaičiuoti po 3-4 metų, ne anksčiau.

Ji suteikė pirmąją paramą ir kukliam tada dar paaugliškos išvaizdos šokėjui Tero Saarinenui – šiemet Vilniuje, Nacionaliniame dramos teatre, jis pristatė pasaulinę premjerą “Next of Kin”. Mariana Kajantie sako: “Mano darbo maloniausias prieskonis – ne kasmet dalyti milijonus miesto teatrui, bet paremti dar nežinomą menininką ir kantriai stebėti, kaip pražysta nauja gėlė.” Kai suvaldęs juodą pavydą Helsinkio miestui, paklausiau, iš kur tokios nuostatos ir kaip įmanoma jų laikytis ilgus metus, Mariana prisipažino anksčiau šokusi šiuolaikinio šokio trupėje (bet iškilia šokėja netapo), jos kolegės, dirbančios Helsinkio miesto Kultūros politikos skyriuje, irgi nepadarė kūrybinės karjeros – viena taip ir neparašė savojo romano, o kita neišgarsėjo kaip dainininkė. Bet menininkus jos supranta, atrodo, geriau nei kas nors kitas.

* * *

Šiemet, priešingai nei “Neužšąlančios kultūros” 2006 metų konferencijoje, kurioje kalbėta apie naująją vadybą, regis, nė karto nebuvo ištarti žodžiai misija, auditorija, ambicijos. Tai atrodo taip savaime suprantama, kad nereikia net minėti, – Christopheris Maughanas, viešėjęs ir tada, tikriausiai irgi pamanė, kad aną pamoką jau išmokome. Juo labiau kad, pasak vieno kalbėtojo, Lietuva dar jauna šalis, viskas mums prieš akis, o tai jau kitiems kelia sveiką pavydą. Nes niekas nepamanytų, kad ir “dvidešimtmečio” dar nesulaukusios šalies piliečiai gali būti tingūs ir susenę. Bet žodis “revizija” – Maughanas net pats neįtarė – nuskambėjo pačiu laiku. Be to, artimas “remisijai” – būsenai, kai ligoniui tarsi geriau, bet liga iš tikrųjų nė nebando trauktis. Jei šioje srityje niekas nesikeis, kitą konferenciją, ko gero, teks pavadinti “Užkalkėjusi kultūra”.