Euroreferendumas Lietuvoje: tarp iliuzijų ir politinės realybės

Karštligiška reklaminė kampanija už stojimą į Europos Sąjungą, kurią inspiravo ir palaikė valdžios sluoksniai ir masinės informacijos priemonės praėjusiais metais, likus keletui mėnesių iki referendumo dėl stojimo į Europos Sąjungą Lietuvoje buvo įgavę akivaizdžius masinės isterijos bruožus. Tokios isterijos, kokios Lietuvoje nebuvo senokai. Nors politinės ir diplomatinės pastangos įsilieti į besiplečiančios Europos Sąjungos narių tarpą buvo kryptingai dedamos jau gerą dešimtmetį, valdžios struktūroms ne itin rūpėjo viešosios nuomonės svyravimai ar nuolatinės piliečių paramos užsitikrinimas. 1995 metais abstraktus siekis konkretizavosi – Lietuva pateikė oficialų prašymą stoti į Europos Sąjungą. Tikslas buvo aiškiai ir nedviprasmiškai deklaruotas, tačiau pati stojimo procedūra kurį laiką atrodė ganėtinai tolima, netgi pasakytum kiek miražiška perspektyva. Tik 2000 metais pagaliau prasidėjo valstybinės derybos dėl narystės Europos Sąjungoje sąlygų. Matyt laiko trukmės neapibrėžtumas savaip įtakojo politikų abejingumą viešosios nuomonės apklausų statistikai, liudijusiai, kad vos prieš keletą metų žmonių požiūris į narystę Europos Sąjungoje nuolatos svyravo. Kai kurie visuomenės apklausos duomenys turėjo jeigu ne aliarmuoti, tai bent priversti sunerimti ir, suprantama, imtis tam tikrų veiksmų padėčiai ištaisyti. Jei 1992 metais kai buvo atliktas pirmasis sociologinis tyrimas susijęs su eurointegracijos problemomis, 63,5 procentai apklaustųjų pasisakė teigiamai vertinantys Lietuvos narystę besivienijančioje Europoje (priešininkų buvo 32,2 procento), tai vėliau dėl įvairių aplinkybių visuomenės entuziazmas ėmė blėsti. Sociologiniai duomenys liudija, kad 1997 metais skeptikų gretos išaugo 1. Pasak tyrimus atlikusio sociologo Vlado Gaidžio, nemažą vaidmenį šiuose procesuose suvaidino masinės komunikacijos priemonės: televizijos laidose euroskeptikai pateikė gerokai daugiau kontraargumentų eurošalininkams, nei pastarieji sugebėjo atremti. Europos Sąjungos šalininkų Lietuvoje sumažėjo ir 1998-1999 metais dėl griežtų ir nepopuliarių ES atstovaujančių derybininkų reikalavimų, kurie daugelio gyventojų akimis žiūrint atrodė grėsmingi ir nuostolingi jų šaliai. Pritariančių stojimui į ES ėmė daugėti tik 2000 metais valstybėje pasikeitus politinių jėgų balansui. Valdančiosios koalicijos dauguma anuomet nedviprasmiškai pritarė Lietuvos integracijai į ES.
Tokias išvadas perša įvairiu laiku atliktų sociologinių apklausų rezultatai. Tačiau reikėtų turėti omenyje, kad postkomunistinėje Lietuvoje kaip ir daugelyje kitų iš sovietų režimo išsivadavusių šalių nuo seno egzistuoja nepasitikėjimas jokiomis apklausomis, nežiūrint jų anonimiškumo. Būtina įvertinti ir tai, kad per pastaruosius keletą metų valdžios institucijų ir atskirų politikų reitingai nuomonės apklausose nuolatos keitėsi. Nors čia neturiu galimybės apžvelgti nuomonių dinamikos požiūryje į atskiras valdžios institucijas (parlamentą, vyriausybę, prezidentūrą bei kt.) ar atskirus valdančiajai daugumai vienu ar kitu metu priklausiusius politikus, išsamesnė šios medžiagos analizė veikiausiai pakoreguotų nemaža tyrinėtojų išvadų, susijusių su Lietuvos stojimu į Europos Sąjungą. Turėkime galvoje ir tai, kad daugeliui mažiau išsilavinusių, marginalizuotų šalies gyvetojų (ypač provincijoje ar mažiau išvystytuose rajonuose) eurointegracijos klausimai tuo metu rūpėjo tiek, kiek amerikiečių skrydžiai į mėnulį. Vietinės socialinės problemos: skurdas, nedarbas, alkoholizmas, menkas švietimo ir informuotumo lygis atliko savo vaidmenį, ribodamas vietos bendruomenių susidomejimą eurointegracijos temomis. Kiek galiu spręsti iš savo apsilankymų įvairiose provincijos vietovėse, kaimo žmonės buvo be galo abejingi bet kokiems debatams ES tema. Visi panašūs svarstymai, jų akimis žiūrint, buvo sostinės politikų žaidimai, neturintys nieko bendra su socialinių reikalų sprendimu ar ekonominės raido perspektyvomis. Pasyvi, intertiška, atomizuota žmonių masė eurointegracijos perspektyvai liko šalta ir abejinga.

Šitai, matyt, ir paaiškina, kodėl artėjant referendumui ir iškilus visai realiai grėsmei, kad socialine ir ekonomine valstybės politika nusivylę piliečiai gali nebalsuoti už stojimą į ES, buvo griebtasi skubotų, karštligiškų ir netgi kiek desperatiškų propagandinių veiksmų. Televizijos stotys keletą menėsių be perstojo transliavo reklaminius klipus, rengė debatus, jau kiek anksčiau buvo atsiradusi speciali informacinė-interpretacinė nacionalinio TV kanalo laida ,,Europiečiai”, po Lietuvą skersai išilgai važinėjo ,,eurobusas” su agitatoriais, raginančiais provincijos gyventojus balsuoti ,,už”. Politikų mąstysenos skurdumą paryškino ribotas eurointegracijos žodynas, kuriame dominavo keletas verbalinių klišių, gąsdinančių piliečius, kad atsisakius narystės ES, neliksią jokios alternatyvos. Stebino aukščiausio rango valstybės politikų postringavimai apie tai, kad Lietuvai tapus ES nare ekonominės problemos kone akimirksniu išsispręs, akimirksniu atsivers turtingi ir dosnūs europiniai fondai. Taip vykdami į Graikiją pasirašyti stojimo sutarties žurnalistams pasakojo naujai išrinktas prezidentas Rolandas Paksas ir premjeras Algirdas Brazauskas. Jei taip būtų buvę pasakojama bėdžiams, besistumdantiems prie kokios nors labdaros valgyklos durų, į visa tai būtų buvę galima numoti ranka, tačiau per masinės komunikacijos kanalus sklindanti aukščiausių valstybės pareigūnų agitacinė retorika daugelį nuteikė gana nejaukiai: atrodė tarsi jie būtų pristigę normalių ir racionalių argumentų.

Gali pasirodyti, jog šių komentarų autorius pernelyg daug dėmesio teikia pakiliai proginei valstybės vadovų retorikai, tačiau tas dėmesys turi savo priežastis. Paskutiniosiomis savaitėmis prieš referendumą transliuoti pasisakymai išryškino ore tvyrojusias visuomenės grupių pasyvumo, neveiklumo, stebuklo laukimo nuotaikas. Visa tai žadino asociacijas su paskutinių Lietuvos priklausomybės metų atmosfera: anuomet visas dėmesys buvo sukoncentruotas į nepriklausomybės idėją, kaip savaiminį ir galutinį tikslą, nustūmus šalin bet kokius svarstymus apie būsimas visuomenės, ekonomikos, kultūros ir daugelio kitų sričių raidos perspektyvas bei uždavinius reikalingus joms įgyvendinti. Tuo metu netgi profesionalūs ekonomikos specialistai tikino visuomenę, kad vos iškovojusi nepriklausomybę šalis po dviejų-trijų metų ,,pasivys” Daniją ir Švediją. Kaip puikiai žinome, po keliolikos nepriklausomybės metų nė nėpanašu, kad Lietuva būtų pasiekusi bent pusiaukelę į šį tikslą. Panašus mentalitetas vėl atgijo euroreferendumo išvakarėse. Galima įtarti, kad svaiginami šviesios ateities vizijų, tokiai lengvai mąstymo pagundai neatsispyrė daugelis politikų. Šį mentalitetą savaip atspindėjo ir įtvirtino valstybės institucijų užsakyta ,,euroreklama”: ištisas savaites per televizijos kanalus buvo nuolatos rodomas videoklipas, kuriame buvo vaizduojamas per Lietuvą skriejantis eurų spiečius, pasiekiantį kiekvienus namus ir aplenkiantį tik vienui vieną pilietį, mėginantį drugių tinkleliu nutverti pro šalį prašvilpiančius banknotus. Be naujo moralinio motyvo pabrėžiančio, jog parama bus skirta tik tiems, kuriems ji skirta, šiame videoklipe buvo vizualiai įkūnyti politikų žodynų štampai, žadantys kraštui staigų ekonominį pakilimą. Panašiu idiotizmo blykstelėjo ir kitas šiai tematikai skirtas TV klipas, vaizduojantis užsieniečių minias, nusiedriekusias mistiniame Europos mieste prie lietuviškos kulinarijos pasididžiavimo: cepelinų (garsėjančių kaip labai riebus, kaloringas ir sunkiai virškinamas patiekalas) kioskelio…

Tai tik keletas pavyzdžių nurodančių kaip primtyviai buvo interpretuojami ir vizualizuojami ES privalumai. Įdomu, kad iš provincijos televizijos transliuojami reportažai buvo persunkti skepsio ir pesimizmo: didžioji dauguma reporterių kalbintų žmonių tarsi susitarę keiksnojo liberaliuosius Vakarus, kapitalizmą ir vietinius politikus; narystę ES jie aiškino kaip politikų sumanytą naują asmeninio pasipelnymo šaltinį. Daugelis skurdžiai gyvenančių valstybės piliečių užuot įželgę eurointegracijoje ekonominės gerovės perspektyvas liko kurti ir akli eurointegracijos diskursui. Be jokios abejonės tai lėmė daugkartinis nusivylimas vidaus politika, eknomika ir socialinio gyvenimo lygiu. Buvo akivaizdu, kad kaip tik šie faktoriai referendumo dieną galėjo padaryti lemiamą įtaką balsuotojų apsisprendimui.

Profesorius Edvardas Gudavičius, neabejotinai populiariausias Lietuvos istorikas, kurio mass media įvaizdžiu pasinaudojo nacionalinė TV, transliuodama jo pasisakymą kaip euroreklamą, ne kartą lygino Lietuvą su Airijos pavyzdžiu: ši daugelį metų skurdusi šalis, religija ir istoriniu likimu gana artima Lietuvai, tapusi ES nare per stebuklingai trumpą laiką tapo ekonomiškai suklestėjusia ir socialiai stabilia šalimi, tad pasak istoriko Lietuva apsispręsdama neturėtų dvejoti. Faktai iš esmė teisingi. Lietuvos ir Airijos likimai iš tiesų turi nemaža bendrumų, tačiau profesorius neįvertino vienos labai svarbios aplinkybės: Airija nepriklausoma tapo dar prieš II pasaulinį karą, todėl į ES atėjo turėdama didelę nepriklausomo gyvavimo patirtį, atsikračiusi mentalinės kolonijinio palikimo naštos, išsiugdžiusi pilietinę dvasią ir turėdama aiškią politinę savo ateities viziją. Tuo tarpu Lietuvos patirtis šiose srityse ne tik gerokai menkesne, bet ir perdėm negatyvi. Prancūzų politikos mokslininkas Albert Bressand jau prieš dešimtį metų yra nurodęs potencialius Europos integracijos pavojus. Jo žodžiais tariant ,geležinę uždangą” pakeitusi ,,aukso uždanga” gali nusidriekti per Vidurio ir Rytų Europos visuomenes: vadybinio elito mažuma sėkmingai integruosis į Vakarus, tačiau pačios visuomenės išliks fragmentiškos ir šizofreniškos. 2

2003 metais Lietuvos piliečiai referendume balsavo už stojimą į Europos Sąjungą. Iki paskutinės akimirkos balsavimo baigtis kėlė didelių abejonių: netgi sostinė atrodė nejudri ir gerokai ištuštėjusi. Suskaičiavus balsavimo rezultatus paaiškėjo, kad iš visų balsavimo teisę turinčių piliečių referendume dalyavo 68 procentai, iš jų už narystę ES pasisakė 91 procentas. Skeptikai tai įvertino kaip didelį ir sunkiai įsivaizduotą netikėtumą. Po to buvo bandyta įvairiai interpretuoti referendumo rezultatus: tarp komentatorių pasitaikė ir tokių, kurie tvirtino esą rezultati nepatikimi, nes suklastoti. Galiausiai aistroms aprimus, šitai tapo aiškiu ir sunkiai nuginčijamu faktu. Deja, pastarojo meto politiniai įvykiai Lietuvoje (turiu galvoje jau keletą mėnesių besitęsiantį prezidento Rolando Pakso skandalą) labai aiškiai pademonstravo, kad esama galingų politinių jėgų, siekiančių sutrukdyti realiai Lietuvos integracijai į ES. Rusijos įtaka Lietuvos politiniam elitui pasirodė besanti gerokai stipresnė, nei įsivaizdavo daugelis politikų ir politinio gyvenimo analitikų. Prezidentinio skandalo baigtis, matyt, šalia kitų dalykų parodys ar Lietuvos nusiteikimas integruotis į Europos Sąjungą yra savalaikis ir pakankamai atkaklus. Bet kuriuo atveju nekyla abejonių, kad stabdžų ir trukdymų šiame kelyje matyt bus daugiau nei norėtume tikėtis.