Europos periferija

Europos Sąjungą dabar sudaro 27 valstybės. Ne mažiau kaip dešimt iš jų yra buvusio Rytų bloko šalys ir akivaizdu, kad ši proporcija didės, nes pamažu prisijungia vis daugiau iširusios Jugoslavijos respublikų. Europos svorio centras neišvengiamai pasislinks, nes narystė Europos Sąjungoje skatina pokyčius ne tik šių šalių viduje, – kartu keičiasi ir pačios ES pobūdis.

Tam tikru 10-ojo dešimtmečio tarpsniu Rytų Europos šalys buvo vadinamos “pereinamojo būvio” valstybėmis. Tai pranašavo optimistinę raidos kryptį, linijinę progresiją, teikė vilčių, kad žlugusi komunistinė praeitis virs stabilia vakarietiška europine ateitimi. Viena svarbiausių neseniai įvykusios recesijos ir finansų krizės pamokų, be abejo, yra tai, kad atsiskleidė tokios perėjimo idėjos apgaulingumas. Jei Vidurio Rytų Europa iš tikrųjų patiria perėjimą, tai jis labiau panašus į atsitiktinę kelionę aklinai dengtu treileriu, kuris turi galingą variklį ir yra vairuojamas svetimų politinių ir ekonominių jėgų. Be to, visiškai neaišku, kur bus galutinis atvykimo taškas, turint galvoje ekonomikos pakilimus ir nuosmukius, vykstančius visoje Europoje.

Kol kas šio perėjimo rezultatas, atrodo, yra tik toks, kad klestinčios europinės šerdies pakraščiuose susikūrė atokus rajonas su mažais uždarbiais ir su specifine pasienio ekonomika, o tai daro įvairialypį politinį ir socialinį poveikį visam Europos projektui – iš tikrųjų skiriasi net supratimas, ką reiškia būti europiečiu. Šiame straipsnyje bandysiu neseniai prisijungusias šalis apibūdinti kaip įsitvirtinusią periferijos grupuotę ir pateikti struktūrines charakteristikas, kurios sustiprina tokią poziciją.

Ekonomika: teorija ir realybė

Ekonomikos, kuria rėmėsi komunistinė sistema, pobūdis dažnai interpretuojamas klaidingai. Planinė ekonomika, nepaisant nusistovėjusios nuomonės, niekada nebuvo visiškai izoliuota nuo griežtų pasaulinės rinkos reikalavimų, nors jai ir nesisekė aktyviai į juos reaguoti, pavyzdžiui, pasitelkus didėjantį darbo našumą ar įdiegus daugiau naujovių. Marko Pittaway’aus teigimu, Vidurio Rytų Europos (VRE) ekonomika ėmė jausti spaudimą po naftos krizės 8-ojo dešimtmečio viduryje. Ekonominio aktyvumo smukimą, kuris Vakaruose sukėlė nedarbą, Rytai absorbavo arba siekdami vakarietiškų institucijų, tokių kaip Tarptautinis valiutos fondas, kredito linijų pagalbos, arba susitaikydami su laipsnišku gyvenimo lygio smukimu. Vis dėlto 1989-aisiais dauguma periferinių šalių, ypač tos, kurios specializavosi farmacijos, chemikalų, anglies, tekstilės, maisto pramonės srityse, nemažai eksportavo į Vakarų šalis. Jų pagrindiniai iššūkiai tuo metu buvo susiję su pernelyg dideliais pajėgumais, su darbo jėgos stygiumi ir palyginti menkomis investicijomis į švietimą ir tyrimus.1

Smulkųjį ir vidutinį VRE šalių verslą nuo tarptautinės konkurencijos apsaugojo ypatingas santykis su viešuoju sektoriumi. Proporcingai prisiimti socialinės apsaugos ir mokesčių naštos jam nereikėjo, todėl tam tikru laipsniu jis išvengė viešąjį sektorių slėgusio deficito. Vėliau šių privilegijų nebeliko, veikiausiai todėl smulkiojo ir vidutinio verslo kompanijos susidūrė su tokiais dideliais sunkumais. Nelikus išskirtinių sąlygų, prasidėjo bankrotų banga, daugelis įmonių apskritai nutraukė veiklą.

Išsivadavusių šalių politikai, užuot kritiškai įvertinę naujas ekonomikai iškilusias problemas, vadovavosi ne tiek analize, kiek ideologija. Dauguma sunkumų “prisijungusias valstybes”, o tam tikru atžvilgiu ir visą Europą, užgriuvo todėl, kad Vakarai norėjo pateikti Rytams ideologinį atsaką, beje, VRE šalių vyriausybės entuziastingai tam pritarė. Naujoji era buvo apimta stipraus privatizacijos troškimo ir siekė visuotinės liberalizacijos, sudarydama didžiules galimybes užsienio investuotojams. Ryžtingai pradėjus privatizavimo procesą, mažai rūpintasi, kokia bus tokio didelio išpardavimo kaina.

Išpopuliarėjo “šoko terapijos” doktrina – jos griebtasi bandant suvaldyti institucinių pokyčių bangą VRE šalių valstybinės ekonomikos vidaus struktūrose (o tai, suprantama, atvėrė jas maksimaliam Vakarų skverbimuisi ir įtakai).2 Pasitelkiant šią Jeffrey’o Sachso meistriškai sukonstruotą doktriną, sąmoningai siekta regiono ekonomiką pertvarkyti pagal kapitalistinį modelį, griežtai dozuojant monetarinės ir fiskalinės politikos suvaržymus. Šoko terapijos metodai buvo tokie: staiga nutraukiamos subsidijos, sparčiai išparduodamas valstybinis turtas, ryžtingai atsisakoma kainų kontrolės ir neteikiamos dotacijos, anksčiau taikytos atlyginimams. Esamą ekonomikos modelį siekta sugriauti kone per vieną naktį, paliekant kiekvieną šalį kapstytis tik su ribotais jos pačios resursais.

Šoko terapiją numatyta taikyti prieš kuriant finansines regiono rinkas: investicinio kapitalo nebuvo, todėl restruktūrizacija prasidėjo nuo darbo rinkos – imta mažinti darbo sąnaudas, kad jis taptų “konkurentabilus”. 10-ojo dešimtmečio pradžioje tai sukėlė masinio nedarbo bangą, pranokusią 9-uoju dešimtmečiu britų patirtą ekonominę depresiją. Šoko terapija įstūmė regioną į tyčinę krizę, nes suardė jo ekonominius ryšius ir kilo didžiulė vietinė recesija.

Komunistinė sistema šykščiai investavo į tyrimus ir plėtrą, o dabar tokią nuostatą įtvirtino griežtai varžanti tiek Pasaulio banko, tiek Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko (ERPB) politika. Institucijos sąmoningai skolindavo tik privačioms firmoms arba paskolomis skatino kuo greičiau privatizuoti paslaugų sferą. Taigi pinigus traukė tik privati kapitalistinė plėtra ir, žinoma, buvo labai mažai iniciatyvių žmonių, gebančių parūpinti kreditus vertingiems projektams.

Sunaikinus vietinę industriją, lemiamas vaidmuo teko finansavimui ir paskoloms, juoba kad kapitalistinei naujųjų šalių ekonomikai reikėjo finansinių paslaugų industrijos, kuri remtų augantį spekuliacijų turtu ir manipuliacijų nuosavybe mastą. Dėl skirtingo veiklos pobūdžio vienos institucijos buvo mažiau, kitos labiau pažeidžiamos, tačiau iš esmės visos jos tapo priklausomos nuo tiesioginių užsienio investicijų, nuo Pasaulio banko, Tarptautinio valiutos fondo, specialiai įkurto Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko paramos.

Didėjantis finansavimo poreikis lėmė, kad regione itin išaugo asmeninės ir institucijų skolos. Daugelio mažesnių Vakarų šalių, ypač Austrijos ir Švedijos, bankai siekė pasipelnyti plėsdami savo rinkos dalį Vidurio Rytų Europoje ir agresyviai skolindami namų ūkiui. Manipuliuodami VRE šalių narystės ES viltimi, noru skolintis didmeninėse pinigų rinkose, pasinaudodami regiono finansine suirute ir menka vartotojų teisių apsauga, jie skolino pinigus eurais, Šveicarijos frankais ir Japonijos jenomis. Tai leido pasiūlyti žemesnes palūkanas nei skolinantis vietine valiuta. Šios paskolos labai padidino asmenines namų ūkio skolas, ypač Vengrijoje, Rumunijoje, Bulgarijoje ir Baltijos šalyse.

Buvo tikimasi, kad šoko terapija privers Europos Sąjungą atverti Vakarų rinkas VRE šalims. Periferinės valstybės priėmė siūlomą ekonomikos modelį, pagrįstą pigia darbo jėga, nes nuo to priklausė, ar jos pateks į ES rinką. Siekiant palengvinti tokią plėtrą, buvo pasirašyta keletas prekybos sutarčių, pirmiausia (1992 m.) tarp ES ir Vyšegrado šalių (Slovakijos, Čekijos, Lenkijos ir Vengrijos). Tačiau 1993 m. pirmojoje pusėje, palyginti su pirmuoju 1992-ųjų pusmečiu, bendra eksporto iš VRE šalių vertė nukrito 13 proc., skaičiuojant pagal dolerio kursą.3 Skaičiai rodo, kad šie pradiniai susitarimai nedavė naudos postkomunistinėms šalims esminiu jų pereinamojo būvio tarpsniu.

Suprantama, Vidurio Rytų Europos šalys nėra vienodos ir jų politika skirtinga. Slovėnija, Čekija ir Lenkija vykdė atsargesnę protekcionistinę mikroekonomikos politiką, antai 10-ajame dešimtmetyje atidėjo valstybinių įmonių restruktūrizaciją. Tai leido lengviau kvėpuoti vietinėms smulkiojo ir vidutinio verslo įmonėms. Be to, Lenkija 1991 m. sugebėjo pertvarkyti valstybės skolą, kad galėtų veikti savarankiškiau ir subtiliau, nei būtų įmanoma to nepadarius. O, pavyzdžiui, Vengrija nusmukdė savo smulkųjį ir vidutinį verslą, nes vykdė pernelyg griežtą monetarinę politiką ir anksti priėmė baudžiamąjį bankroto įstatymą.

Tačiau, nepaisant šių skirtumų, tiek negatyvaus, tiek pozityvaus skatinimo sistema, primesta per masinę privatizaciją, baigėsi tuo, kad vertingiausias turtas vis tiek atsidūrė užsienio kompanijų rankose. 1989 m. ES įsteigė PHARE (Poland and Hungary: Assistance for Restructuring their Economies) fondą, kuris finansuotų Lenkijos ir Vengrijos, o vėliau ir kitų narystės siekiančių šalių pradinę “modernizaciją”. PHARE pirmiausia turėjo atsižvelgti į Tiesioginių užsienio investicijų (FDI) paramos programą, tačiau fondas leido kurti ir privatizacijos agentūras, kurios Rytų Europoje buvo steigiamos kaip valstybinės institucijos. Sunku atsekti, kur nukeliavo PHARE pinigai, nes tai buvo itin menkai reguliuojama, tačiau galima nurodyti tam tikrus jų panaudojimo būdus. Pasak Peterio Gowano, PHARE lėšomis visame regione buvo rengiami pramonės studijų kursai, o Vakarų konsultantai, vadovavę toms studijoms, atstovavo Vakarų kompanijų interesams, taigi jų konsultacijos potencialiai galėjo būti panaudotos antikonkurenciniais sumetimais.4 PHARE padėjo surinkti informaciją, kuri leido tokioms kompanijoms kaip General Electric greitai aptikti “racionalizacijos” sritis. Pavyzdžiui, Vengrijoje nupirkusi Tungsram, ji iškart uždarė pelningas gamybos linijas ir pašalino iš rinkos vietinį konkurentą. Panašiai užsienio kapitalas, nupirkęs Vengrijos cemento industriją, savo dalininkams Vengrijoje neleido imtis eksporto. Austrijos plieno gamintojas nupirko pagrindinę Vengrijos plieno gamyklą, kad galėtų ją uždaryti ir perimtų buvusią Sovietų Sąjungos rinką.5 Tai tik keletas pavyzdžių, rodančių, kaip Rytų Europai buvo primestas “periferinės ekonomikos” statusas.

Vos per keletą šoko terapijos metų didžioji periferinių šalių pramonės infrastruktūros dalis atsidūrė multinacionalinių kompanijų rankose – pradedant parduotuvių tinklais, baigiant jėgainėmis ir plieno gamyba.

2004 m., kai į ES įstojo dešimt naujų narių, PHARE pakeitė struktūriniai fondai. Pirmą kartą jų lėšas pradėta naudoti socialinėms reikmėms. Tačiau ir ES parama atspindi polinkį į neoliberalizmą ir privačias finansines iniciatyvas. ES iš prigimties skatina liberalizaciją visur, kur sklinda jos pinigai. Infrastruktūrinius ES projektus valdo įvairaus lygmens subrangovai. Taip sukuriama drumsta korupcijos terpė, leidžianti kompanijoms laisvai pelnytis nuvertinto darbo sąskaita. Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko nusiteikimas toliau skolinti priklauso nuo šalių skolininkių pasiryžimo privatizuoti viešųjų paslaugų sferą.

Plačiau apimantys perėjimo padariniai yra tai, kad buvo užganėdinti įvairūs korporatyviniai interesai, o VRE šalyse susikūrė turtingas, dažnai korumpuotas ar net kriminalinis elitas. Vokietijos ir Austrijos multinacionalinės kompanijos ypač linkusios sieti savo investicijas su ES finansavimu, kad bendrai kontroliuotų išlaidas ir pajėgumus, valdytų nedarbo lygį. Austrijoje ir Vokietijoje net sukurtas “dinamiško palyginimo” modelis, kaip vadybininkams pasinaudoti mažais atlyginimais ir menka profsąjungų įtaka “pereinamosiose” šalyse. Šitai savo ruožtu buvo svarus argumentas pradėti vietinę neoliberalistinę reformą.

Socialinės pasekmės

Tokia ekonomikos politika neišvengiamai baigėsi ilgalaikiu struktūriniu nedarbu. 2009 m. Lancet išspausdino kontroversišką studiją, kuri kiekybiškai įvertina šoko terapijos žmogiškuosius nuostolius: sumažėjo gyvenimo trukmė, padaugėjo ligų, žmones apėmė nerimas, todėl gali ištikti net “socialinis cunamis”.6 Padidėjusi finansinė sveikatos priežiūros ir socialinės apsaugos našta prasiskolinusioms šalims tampa vis sunkiau pakeliama.

Staigus perėjimas skaudžiausiai sukrėtė menkai kvalifikuotus ir persikvalifikuoti nepajėgiančius fabrikų darbininkus. Kone per naktį atsirado liumpenproletariatas, kuris dabar sudaro bedarbių armiją, o valstybinė politika per menkai skatina, kad rastųsi daugiau darbo vietų.

Kai kurios progresyvios socialinės politikos kryptys vis dėlto atlaikė tiek pereinamąjį etapą, tiek po to prasidėjusią recesiją. Mokamas atostogas kūdikių iki šešių mėnesių priežiūrai teoriškai taiko daugelis regiono šalių. Daugeliu atvejų nustatytas pakenčiamas minimalus atlyginimas. Pensijos paprastai skiriamos tokio dydžio, kad dauguma pensininkų gali iš jos pragyventi, tas pats pasakytina apie socialinę paramą neįgaliesiems. Tebeveikia ir prevencinės medicinos sistema. Vis dėlto plačiai išpopuliarėjusio paternalistinio komunizmo relikto – socialinės rūpybos nuo “lopšio iki kapo duobės” fone naujoji ekonominė tvarka dažnai atrodo pernelyg atšiauri.

Kai ekonominis klimatas toks šaltas, esminiu atspirties tašku užsitikrinti visuomeninę padėtį ir gerą uždarbį turėtų tapti socialiniai tinklai: žemesniam socialiniam sluoksniui priklausančių tėvų vaikams tenka ypač sunkiai dirbti, jeigu jie nori prasimušti, ir būtent taip jie darytų Vakarų Europoje. Tačiau VRE šalyse net ypač geri akademiniai rezultatai anaiptol nėra gerai apmokamo darbo garantija. Periferinės valstybės nepajėgia užtikrinti tokių sąlygų moksliniams tyrinėjimams ar mokėti tokių atlyginimų, kurie prilygtų išsivysčiusioms šalims. Yra didžiulis atotrūkis tarp gebėjimų ir atlygio, o tai gali labai neigiamai paveikti VRE šalių ateitį. Nesant padoraus atlygio, akademinius pasiekimus, išsilavinimo vertę dažniausiai nurungia ryšiai ir įtaka.

Profsąjungos, kurios 9-uoju dešimtmečiu buvo kai kurių demokratinių sąjūdžių varomoji jėga, dabar iš esmės neteko galios. Jas ypač paveikė ekonominiai sunkumai ir pramonės įmonių žlugimas. Nors tarp darbininkų netrūksta karingai nusiteikusių, užaugo nauja karta, kuri neturi jokio supratimo apie narystę profsąjungoje, todėl diskriminaciją atlyginimo atžvilgiu ar tai, kad neužtikrinamas darbo saugumas, priima kaip neišvengiamybę.7 Richardo Sennetto išvados apie sunkius tokių paviršutiniškų socialinių santykių padarinius, kuriuos jis aprašė knygoje “Charakterio korozija”, ypač tinka periferinėms Europos šalims.8

Tačiau pralošė, žinoma, ne visi. Šoko terapijai netrūko vietinių rėmėjų, žmonių, apsvaigintų neoklasikinės ir Hayeko ekonomikos teorijų. Kartais tai buvo tikras intelektualinis susižavėjimas, nes neoliberalūs Vakarų ekonomistai įgijo aistringų pasekėjų Varšuvos, Prahos, Bukarešto, Budapešto universitetuose ir aukštosiose mokyklose. Vis dėlto daugelis naujųjų neoliberalizmo mokinių buvo ciniški atsivertėliai iš komunizmo ir naujos kapitalistinės tvarkos žvalgai. Pasinaudodami naryste tokiose Vakarų institucijose kaip NATO ir ES, naujieji kapitalistai tikėjosi įsitvirtinti pirmiausia kaip politiniai arbitrai, kaip naujasis elitas, vykdantis vakarietiškas reformas.

Politinės atatrankos

Kalbos apie tai, kad mažėja valstybės pajėgumai, – savaime išsipildžiusi pranašystė (self-fulfilling prophecy). Buvo sąmoningai mažinamos valstybės galimybės reguliuoti ekonomiką, kuri darėsi vis labiau priklausoma nuo išorinių kapitalo srautų. Vakarai kišosi ir į politinius VRE šalių procesus, kad susilpnintų tas partijas, kurios linkusios reguliuoti ekonomikos procesus. 10-ojo dešimtmečio viduryje Vakaruose daug kam kėlė nerimą postkomunistinių politinių partijų sėkmė per rinkimus. 1995 m. Michaelas Ignatieffas rašė apie kuriamą “pilietinės visuomenės strategiją” šiam regionui – tai turėjo būti Vakarų valstybių administruojamas programų rinkinys, skirtas postkomunistinėms šalims: ketinta remti masinio informavimo priemones, opozicines partijas, teismus, jurisprudenciją ir policiją. Jo teigimu, ši strategija numatė partnerių paieškas platesniuose visuomenės sluoksniuose.9

Vakarų vyriausybės, neretai veikdamos ranka rankon su multinacionalinėmis kompanijomis, suvaidino reikšmingą vaidmenį, kad šios idėjos būtų įgyvendintos, beje, dažniausiai itin netinkamais būdais. Rinkimų kampanijų rėmimas periferijoje daugeliu atvejų tapo neskaidrus, lydimas pagrįstų ir nepagrįstų kaltinimų tiek multinacionalinių kompanijų, tiek tarpvyriausybiniu kišimusi. Tokia įtarimų persunkta aplinka tapo be galo palanki įvairiems vietiniams sąmokslo teorijų kūrėjams. Vakarų institucijų netaktiškas kišimasis ir pinigų pumpavimas dirbtinėms “liberalioms” organizacijoms iškreipė VRE šalių politiką ir padėjo paversti ją ekonominių interesų tarnaite.10

Išgąsdinti šoko terapijos, rinkėjai dažnai sutartinai balsuodavo už kairiojo sparno partijas, nes tikėjosi, kad šios sušvelnins baisiausius socialinius ir ekonominius perėjimo iš socializmo į kapitalizmą padarinius. Tačiau ir kairiosios partijos visa galva pasinėrė į privatizaciją, aklai laikėsi esminių neoliberalios ekonomikos dogmų, nes tai buvo dalis įsipareigojimų, kad VRE šalys galėtų stoti į ES. Iš to kilęs ideologinis chaosas paskatino burtis populistines ir dešiniojo sparno partijas, kurios stengėsi pasinaudoti žmonių nepasitenkinimu. Politinės jėgos, klestėjusios Austrijos-Vengrijos imperijos laikais, iškilo vėl – tarp jų ir antisemitinis “krikščioniškasis socializmas”, ir patriotinis “nacionalinis liberalizmas”.

Kai politiką iš esmės nusvėrė ekonomika ir buvo vis labiau įsisukama į geopolitinę orbitą su paranojiškai perdėtais Jungtinių Valstijų reikalavimais, neva užtikrinančiais “globalų nacionalinį saugumą”, po 1989-ųjų atsiradusio elito likimas priklausė nuo to, ar pavyks “pasivyti” Vakarus. Tačiau po finansinės krizės ši vilčių strategija susiduria su ypač dideliu išbandymu, kurio pasekmės gali būti politiškai pražūtingos.

Gaboras Scheiringas, Vengrijos žaliųjų partijos atstovas parlamente, teigia, kad tie, kurie perkelia kapitalą į šalį, tampa svarbūs ir politiniu, ir socialiniu atžvilgiu, o tai įtvirtina kultūrinę ekonominio ir socialinio elito vertybių ir mąstymo būdo hegemoniją.11 Kairiojo sparno prestižas smuko, o liberalioji kairė nesugeba kritiškai vertinti nei globalizacijos, nei naujosios politinės sistemos. Tad nusivylimą neretai atmiešia kraštutinio dešiniojo sparno atgaivinta senoji tradicinė kultūra.

Mitinio nacionalizmo atgaivinimas atspindi troškimą “išvengti modernybės” – tai dažna ir visiškai suprantama periferinių šalių reakcija į Vakarų kultūrinę hegemoniją. Tie buvusio Rytų bloko liberalai, kurie tikėjosi, kad laisvę atgavusiose šalyse prasidės literatūros, muzikos ir dailės aukso amžius, jaučiasi nusivylę. Europos periferijos masinė kultūra turi žemiausią bendrą vardiklį ir tenkinasi pigiu importu iš JAV. Kaip teigia Gaboras Scheiringas, liberalizmas čia tapo keiksmažodžiu: “Tai dalis globalaus proceso – tie, kuriuos pereinamasis ekonomikos tarpsnis nuskurdino, jaučiasi atstumti. Reikia naujos kritinio mąstymo formos, kuri žmogaus teises derintų su socialiniu teisingumu.”

Nauja socialinė geografija

Po dvidešimties metų “terapijos” pereinamųjų valstybių sociogeografinis kraštovaizdis atspindi jų ekonomikos pobūdį. Ideali periferijos sostinė dabar siejama su mažmenine prekyba, paslaugomis ir turizmu: ES ambasadorius Vengrijoje Michaelas Lake’as prieš pat šalies narystę pakartotinai apibūdino Budapeštą kaip “prabangos prekių parduotuvių” miestą. Tai reiškė, kad kitas Budapeštas – pramonės miestas su dviem milijonais žmonių, skurdžiai gyvenančių daugiaaukščiuose daugiabučiuose, nors dauguma iš jų yra kvalifikuoti darbininkai, buvo paniekintas.

Periferijos miesto fizinė infrastruktūra – tai keistas saugomo paveldo, neprižiūrimo yrančio miesto ir abejotinų spekuliatyvių regeneracijos schemų mišinys. Modernioji urbanistinė architektūra, kurią atspindi kontorų kvartalai, dažnai ne ką mažiau brutali negu stalinistiniai jos pirmtakai. Verslo, mažmeninės prekybos objektų ir gyvenamųjų namų architektūros projektams trūksta kontrolės ir planavimo nuoseklumo. Silpna, finansiškai nepajėgi vietos valdžia dažnai neįstengia užtikrinti, kad miestovaizdis nebūtų darkomas, arba to nepaisyti ją verčia verslo interesai. Akivaizdžiai biurokratišką planavimo režimą lengvai įveikia komercinės struktūros su investicijų iš užsienio pažadais.

VRE šalys anksčiau turėjo išplėtotą transporto infrastruktūrą, tačiau dabar didelė jos dalis yra prastos būklės. Populiariausia transporto rūšimi tampa automobilis. Sparčiai didėjant privačių automobilių kiekiui, o šį procesą skatina ir verslas, ir politika, nenuostabu, kad oro užterštumas daugelyje vietovių yra didesnis, nei buvo socializmo laikais. Kaip praneša Bankwatch, Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas planuoja Rytų Europoje paremti nemažai projektų, tarp jų – tuzinus atliekų deginimo gamyklų ir automobilių magistralių, o tai neabejotinai darys neigiamą poveikį aplinkai.12 Atsainų požiūrį į ekologiją rodo didžiuliai kiekiai šiukšlių ir atliekų, kuriomis užversti “periferijos” miestai ir kaimai.

Arčiausiai kurios nors “šerdinės” šalies esantys miestai ir miesteliai turi naudos iš sienas kertančio transporto, pavyzdžiui, iš to pelnosi vakariniai Slovakijos, Lenkijos ir Vengrijos rajonai. Visur kitur jaunų žmonių likę labai mažai, daugelis išvyko į sostines arba užjūrius. Tipišką urbanistinę vietovę galima aiškiai apibrėžti. Negausi prasisiekusiųjų klasė dažniausiai gyvena uždarose bendruomenėse, prestižiniuose kvartaluose, apjuostuose tvoromis. Trapi vidurinioji klasė telkiasi priemiesčiuose ir butuose. Darbininkai ir žemesnė vidurinioji klasė sudaro daugumą daugiaaukščių blokinių namų gyventojų. Vargšai bando išgyventi kaimuose arba glaudžiasi barakuose, nelegaliuose lūšnynuose, kurie dygsta miestų pakraščiuose.

Periferinio regiono pramonės infrastruktūrą sudaro keturi pagrindiniai tipai. Pirmiausia, tai didelės apleistos, po 1990-ųjų bankrutavusios ir uždarytos gamyklos. Antra, investicijų injekcijomis atnaujintos įmonės, kurias beveik visas valdo užsienio kompanijos. Trečia, franšizės principu veikiančios įmonės – vietinis verslas yra užmezgęs ryšius su užsienio tiekėjais ar prekeiviais. Ketvirta, naujos gamyklos, kurias stato multinacionalinės kompanijos. Jas dažnai subsidijuoja vyriausybė, o kompanijos paprastai pasinaudoja tiek pigesne darbo jėga, tiek subsidijomis, kad perkeltų pramonę iš Vakarų Europos.

Psichogeografinė Europos periferijos būklė gali tapti impulsu rastis priešpriešinėms politinėms srovėms. Akivaizdus miestų ir kaimų nuosmukis gali sukurti sunkiai įveikiamus opozicinius sąjūdžius, kurie, palankiai susiklosčius aplinkybėms, taps stipria savarankiška jėga. Konfrontacija dėl urbanistinių erdvių, kai subkultūros mėgina humanizuoti miestą ir priešinasi spekuliacinei nuosavybės plėtrai, gali tapti svarbiu postūmiu žmonėms susitelkti. Tokie sąjūdžiai suteikia galimybę alternatyvioms kairiosioms jėgoms išsiveržti iš seminarų aplinkos ir daryti tiesioginį poveikį kasdienybei.

Išvados

Nepaisant skirtumų, kurių esama periferinio regiono viduje, VRE šalių 10-ojo dešimtmečio politikos vaisiai panašūs. Tai atspindi ir struktūriniai sprendimai, ir palyginti vienodos jas kamuojančios problemos. Akivaizdu, kad TVF, ES, kitos tarptautinės institucijos ir toliau yra suinteresuotos tuo, kad būtų išlaikyta skolininko priklausomybė nuo skolintojo. Tokia politika, be abejo, lems, kad bendruomeniškumas toliau nyks, socialiniai ryšiai silpnės, o valstybei darysis vis sunkiau užtikrinti pakenčiamą socialinės paramos ir gerovės lygį. Demografiškai visuomenė sensta, todėl minėtos problemos aštrės net ir stabilesnėse Vidurio Rytų regiono šalyse.

Kai kurie įmanomi sprendimai būtų didesnis VRE šalių tarpusavio bendradarbiavimas; vietinio požiūrio į plėtrą apibrėžimas, išsaugant priėjimą prie esminių išorinio finansavimo šaltinių; laisvesnė fiskalinė politika ir galimybė nuvertinti valiutą, iškilus reikalui; valstybinio sektoriaus tobulinimas, užuot jį mažinus ar privatizavus.

Ar šie “periferiniai” valstybių bruožai yra nekintami, sunku įvertinti. Užuot tai darius, gal derėtų paklausti Europos šerdies šalių: ar tikrai išlieka nekintami pozityvieji jų bruožai? ES plečiantis Rytų link, jos pobūdis keičiasi ir gali susiformuoti instituciškai vieninga, bet socialiai susiskaldžiusi Europos ekonomika. Jei taip atsitiks, tai bus ultrakapitalistinė mutacija su rimtomis socialinėmis ir politinėmis pasekmėmis.

Už pagalbą rengiant šį straipsnį dėkoju dr. Markui Pittaway’ui, Gaborui Scheiringui ir Peteriui Kulcsarui.
Markas Pittaway’us mirė 2010 m. lapkritį. Šis galbūt talentingiausias ir įžvalgiausias savo kartos Vidurio Europos istorijos tyrinėtojas išliks bičiulių ir kolegų atmintyje.