Europos migracijos istorija: Kas kliudo ją rašyti?

Milijonai užsienio darbininkų buvo prievarta išvežti iš vermachto okupuotų Europos kraštų į Trečiąjį reichą ir už jo ribų darbams karinėse, chemijos pramonės gamyklose, kasyklose, žemės ūkyje… Jų likimas Antrojo pasaulinio karo metais – tai tie migracijos istorijos skirsniai, kurie menkiausiai įsirėžę į vokiečių kolektyvinę atmintį, o ir materialiai atlyginti už priverčiamuosius darbus teko gerokai vėliau nei už kitus nacionalsocialistų nusikaltimus. Buvusių priverstinių darbininkų, dabar gyvenančių daugiausia JAV, skundai privertė Vokietijos mokesčių mokėtojus ir verslo sektorių labai nenoromis sukrapštyti penkis milijardus eurų, kurie iki 2007 m. birželio buvo sumokėti tokios prievartos aukoms arba jų palikuonims – apytikriai pusantram milijonui asmenų.

Kodėl taip vėluota ir parodyta tiek nepagarbos? Kodėl apskritai vis dar sunku kalbėti apie priverstinę ar net ir savanorišką imigraciją į Vokietiją? Oficialus gedulo renginys Berlyne 2012 m. vasario pabaigoje, skirtas dabartiniams imigrantams, nužudytiems neonacių, atminti, beveik šokiravo daugelį vokiečių, nes priminė, kad nepraėjus nė šimtui metų migracijos istorija vėl kartojasi.

Beje, istorikams migracijos tema nėra prestižinė, toks požiūris dažniausiai teisinamas šaltinių stoka ir istoriografijos metodikos problemomis. Tačiau kur kas svarbesnė, mano nuomone, yra kita priežastis. Giliai slypi trys simboliniai šios problemos sluoksniai, kartu sudarantys ir Europos kolektyvinio tapatumo kertinius akmenis, ir tamsiąją jo pusę – tai drausminė pramoninio darbo prigimtis, “nomadų”, kitaip tariant, nesėslių gyventojų, baimė ir baltasis rasizmas. Tad panagrinėkime kiek išsamiau šiuos barjerus ir jų priežastis.

Darbas per prievartą

Priverčiamojo darbo tema ir mėginimas ją gvildenti kėlė ypač didelį abiejų pusių – tiek aukų, tiek kaltininkų – pasipriešinimą, todėl rašyti šiuo klausimu buvo vengiama. Svarbiausia tokios laikysenos priežastis postnacistinėje Vokietijoje, matyt, buvo ta, kad priverčiamieji darbai – tai oficialus nusikaltimas, vykdomas valstybės, bet priimtinas ir bendruomenei, jos palaikomas, atseit tinginiai šitaip pratinami prie darbo, juo labiau kad tuo tikėti vertė ilga nelemta tradicija. Pastaruoju metu fondas “Atmintis, atsakomybė ir ateitis” jau ėmėsi nagrinėti šį Vokietijos istorijos epizodą ir su tyrimų rezultatais supažindina visuomenę.

Mažiau kas žino, kad yra ir atvirkštinė šio tabu pusė: didelė priverstinių darbininkų dalis buvo iš tuometinės Sovietų Sąjungos, ir dauguma tų, kuriems pavyko ištverti deportaciją, po 1945 m. atsidūrė “filtracijos stovyklose”. Šie žmonės (kaip ir sovietiniai karo belaisviai) buvo laikomi “išdavikais” ir nemaža jų dalis baigė savo dienas gulage – vienoje iš sovietų režimo atramų. Jau iki 1941 m. komunistinė priespaudos sistema rėmėsi nuolatiniu priverčiamuoju darbu “gulago archipelage”, į kurį deportuodavo milijonus vadinamųjų klasinių priešų ir žmonių, priskiriamų nemėgstamoms tiek etninėms, tiek religinėms mažumoms. Priverčiamasis darbas buvo forsuotos industrializacijos, kuri vyko vadovaujant Leninui ir Stalinui, pamatas. Per Antrąjį pasaulinį karą ir po jo Sibire atsidūrė šimtai tūkstančių vokiečių karo belaisvių ir civilių iš SSRS okupuotų sričių. Didelė išvežtųjų dalis mirė badu, daug gyvybių pasiglemžė epidemijos, šaltis ir antisanitarinės gyvenimo sąlygos lageriuose, kiti žuvo pakeliui į tremtį.

Kad esama “perauklėjamųjų darbo stovyklų”, panašių į kurias turėjo jau carinė Rusija, oficialiai buvo slepiama, tačiau virš kiekvieno Sovietų Sąjungos gyventojo galvos kybojo Damoklo kardas – valdžia galėjo susidoroti dėl menkiausio nusižengimo ar kam nors šlykščiai įskundus. Postalininiu atšilimo laikotarpiu prabilti apie gulagą išdrįso opoziciškai nusiteikę rašytojai, pirmiausia Aleksandras Solženycinas. Vis dėlto gulago kaip sistemos dokumentavimas, faktinės medžiagos nagrinėjimas ir kaltųjų paieškos – toli gražu dar nebaigti darbai. Didžiojo tėvynės karo šventų aukų mitas net tuos, kurie nukentėjo nuo Stalino represijų, iki šiol verčia slėpti šiurpią tikrovę.

Iš esmės atlyginti žalą Vokietija pradėjo tik apie 2000 m., kai didžiuma nukentėjusiųjų jau buvo sulaukę žilos senatvės arba atsisveikinę su šiuo pasauliu, o Rusijoje teroro aukos iki šiol nesulaukė net retorinio teisingumo. Priežasčių, kodėl taip yra, matyt, reikėtų ieškoti nagrinėjant ydingą “bausmės darbu” tradiciją, abiejose totalitarinėse sistemose, nepaisant ideologinių jų skirtumų, viešpatavusią nuo 1930 iki 1960 m. Priverčiamasis darbas nesvetimas ir senesniems bei gilesniems Europos visuomenės sluoksniams, mat ši tradicija susijusi su darbo drausme ir kontrole. Net ir darbininkų judėjimai, siekiantys solidarumo, neįstengė susidoroti su šiuo pražūtingu paveldu. Priminti tai derėtų kaip tik dabar, kai viešasis diskursas, aptariantis migraciją, vis dažniau ima pavojingai apsiriboti vien naudos arba atvirkščiai – “nenaudingumo” kriterijais. Nenorima skelbti faktų, o šis tabu trukdo rašyti istoriją tiek migruojančių, tiek kviestinių darbininkų (Gastarbeiter), atvykusių veikiau savo noru, nors gal ne visai be prievartos, priešingai negu svetimšaliai darbininkai (Fremdarbeiter) per karą. Bet vis dėlto ir jie neišvengė vienokio arba kitokio spaudimo. Ištrinti ribą tarp prievartinio ir savarankiško darbo skatina darbo rinkos globalizacija, leidžianti kone vergiškai išnaudoti darbo jėgą iš skurdžiausių pasaulio regionų, iš vargingiausių priemiesčių…

Šis tabu taikomas ir kitiems migracijos istorijos dalyviams: nemėgstamoms etninėms mažumoms, išpažįstančioms klajoklišką gyvenimo būdą, tokioms kaip čigonai (romai), prieglobsčio ieškantiems žmonėms ir pabėgėliams, vadinamiesiems darbo migrantams. Europoje yra keletas migracijos muziejų, kurie išsamiai dokumentuoja tautų kraustymąsi, atskleidžia įvairius migracijos motyvus, jos bangas, kylančias įvairiuose regionuose, ir akivaizdu, kad nuolat balansuojama tarp prievartinės tremties ir išvykimo savo noru. Tikėtina, kad migracijos muziejų Europoje greitai nebeliks, nes daugelyje tirštai gyvenamų pramoninių šio žemyno rajonų migracija jau yra tapusi visiškai normaliu reiškiniu, todėl specialiai aiškinti jos motyvų nebereikės. Vadinamosios “probleminės grupės” (probleminės ne todėl, kad pačios tokios būtų per se, o kad tokiomis jas laiko visuomenės dauguma) kelia tokius pačius Europos tapatumo klausimus, provokuoja panašias ginties reakcijas kaip ir priverčiamasis darbas, nes tai, kaip tas grupes vertina Europa, jos pajunta savo kailiu.

Pirmoji išvada. Tarp priverčiamojo darbo XX a. totalitarinėse valstybėse, o juo labiau autoritarinio režimo šalyse iki 1918 m., ir šiuolaikinių darbo migrantų tiek sąlyčio taškų, tiek tęstinumo esama gerokai daugiau, negu linkusi pripažinti liberalių imigracinių visuomenių viešoji nuomonė. Atkreipti dėmesį į globalios nelygybės padarinius Šiaurės pusrutulio darbo rinkose, kurių niekas nereguliuoja, svarbu dar ir todėl, kad čia vykstantys demografiniai pokyčiai vis labiau didins kvalifikuotos ir nekvalifikuotos darbo jėgos poreikį. Plintančios ksenofobijos, rasistinių nuotaikų ir net veiksmų sąlygomis didžiulis vaidmuo teks naudingumo ir socialinės drausmės veiksniams. Darbo rinkų transnacionalizacija kartu su socialiniu pakrikimu ir susiskaldymu Pietų pusrutulyje, kur sparčiai daugėja ekologinių problemų ir katastrofų, galimas dalykas, skatins dar didesnę migraciją.

Klajoklių baimė

Etninė diskriminacija Europoje nesibaigė ir po 1945 m. Daugelis Rytų Europos miestų ir kaimų tvoromis ar mūro sienomis atsitvėrė nuo vadinamųjų “čigonų kvartalų”, nes manė, kad tik taip galės apsisaugoti nuo asocialaus kaimynų elgesio ir vagysčių, kuriomis taip dažnai kaltinami romai. Slovakijoje, kur ši tautinė grupė sudaro apie 10 proc. gyventojų, atsirado net “čigonų getai”. Praėjus dvidešimčiai metų po to, kai nebeliko Geležinės uždangos, Europos širdyje ėmė dygti naujos užkardos, nukreiptos prieš vieną iš Europos tautų. Tokie dalykai vyko ar vyksta Čekijoje, Rumunijoje, Bulgarijoje ir Vengrijoje, kur čigonai sistemiškai diskriminuojami ir yra pasmerkti socialinei atskirčiai. Socialistinės ekonomikos žlugimas romams sudavė skaudų smūgį, nes didžioji jų dauguma turėjo nuolatinį darbą valstybės tvarkomame žemės ūkyje, o kai šis buvo privatizuotas, jie, tapę bedarbiais, turėjo iš gimtųjų kaimų išsikraustyti į “čigonų kvartalus” (mahalas) mažesniuose ir didesniuose miestuose.

Net Vakarų Europoje, kur daugelis romų jau ne vieną šimtmetį gyvena sėsliai, “čigonų klausimas” vis dar tebėra kivirčų šaltinis. Tai vienur, tai kitur kyla konfliktų su kaimynais ir policija, prireikia tikrinti ir daryti tvarką savavališkai arba ir teisėtai įsikūrusiose stovyklose. Padėtis smarkiai pablogėjo 2010 m. vasarą, pirmiausia Italijoje ir Prancūzijoje, kai šių šalių vyriausybės nutarė išardyti “čigonų stovyklas”, rizikuodamos kaip reikiant susikirsti su Europos Sąjungos Komisija. Tik nedaugelyje ES valstybių čigonai gali gyventi ramiai, nevaržomi prietarų – čia niekas jų neįžeidinėja, jie niekam nekelia susierzinimo, kaip ir kiti ES piliečiai, be to, juos, kaip rodo Prancūzijos atvejis, nėra taip lengva deportuoti.

Marginalinį čigonų vaidmenį visuomenėje lemia ne tiek jų kilmė, kiek statusas, nors iš tikrųjų jie kuo puikiausiai įkūnija dabartinį socialinį Europos mobilumą. Tai primena visuomenės susiskirstymą į sėslius valstiečius (romų kalba gadjo) ir klajoklius senovėje. Agrarinė visuomenė bijojo klajoklių ir pusiau klajoklių, vengė jų, nes “klajojanti tauta” nesiderino su kolektyvinės tapatybės samprata: etninės šaknys turi būti giliai įleistos į tam tikros vietovės žemę. Šis savivokos modelis buvo priimtinas ir postagrarinėms visuomenėms, nors būtent jos sukūrė naujas klajokliško gyvenimo būdo formas – atsirado labai mobilus socialinis sluoksnis, kurį sudarė samdoma, gerai arba labai menkai apmokama darbo jėga. Socialinės atskirties ir nepasitikėjimo priežastimi dažnai tampa tai, kad romai gyvena susibūrę į patriarchalinius šeimų klanus, kad namų ūkį ir kitus reikalus tvarko išimtinai tarp savųjų, kad laikosi tam tikrų apeiginio grynumo taisyklių. Pačių čigonų tautosakoje irgi įsitvirtinęs požiūris, kad jie yra keisti, egzotiški ir grėsmingi, nepaiso įstatymų ir sunkiai prisitaiko. Net palankiau jų atžvilgiu nusiteikusieji, kurie gėrisi čigonų muzikos virtuozais, flamenko šokėjais ar pamaldžių piligrimų kelionėmis (tokios kasmet vyksta, pavyzdžiui, Prancūzijoje, Kamarge, į Sainte Marie de la Mer), neišvengia globėjiško tono ir niekinančio požiūrio.

Panašiai kaip žydų mažumoms, taip ir čigonams Europoje įvairiu metu valdžia, palaikoma daugumos gyventojų, įvesdavo judėjimo ir migracijos apribojimus, grėsmingai versdama šią etninę grupę eiti prieš savo prigimtį ir paklusti griežtai tvarkai, nors tuo metu dauguma romų jau gyveno sėsliai, o nuolat klajojančių skaičius buvo gerokai sumažėjęs.
Antroji išvada. Daugelis čigonų yra atitinkamų valstybių piliečiai arba turi leidimą legaliai gyventi tose šalyse, todėl vadinti juos neįsipilietinusiomis grupėmis galima tik metaforiškai. Vis dėlto Europos visuomenė čigonus priskiria parijams ir beteisiams par excellence, neva prasta savo reputacija jie pralenkia visus kitus. Europos Sąjungai derėtų rodyti didesnę pagarbą šios etninės mažumos kultūriniam savitumui ir sutelkti visas pastangas, kad būtų garantuota integracijos į visuomenę galimybė. Tai ne tik apsaugotų romus kaip etninę mažumą, bet ir padėtų užtikrinti judėjimo laisvę Šengeno erdvėje, nes ja vis labiau abejojama, argumentuojant išaugusiu terorizmo pavojumi, kurį ypač pabrėžia partijos, užsikrėtusios dešiniuoju populizmu.

Nelegalai – ramybės drumstėjai

Pereiname prie trečiosios tabu grupės – vadinamųjų nelegalų. Tai imigrantai, kurie nusižengia šalies, į kurią atvyko, įstatymams: arba visai neturi leidimo joje gyventi, arba naudojasi nebegaliojančiais, net suklastotais dokumentais. Be to, jie dažnai neteisėtai uždarbiauja ir vengia mokėti mokesčius. Nepaisant to, daugelyje turtingų pramoninių valstybių vis tiek įdarbinama nemažai neregistruotų ir leidimo dirbti neturinčių asmenų, nes jie sutinka su bet kokiomis, net vergiškomis sąlygomis. Ypač tai pasakytina apie prostitutes. Tikslus tokių asmenų skaičius Europos Sąjungoje nėra žinomas, bet manoma, kad jų gali būti keletas milijonų. Migracijos priežastys – skurdas, nedarbas, pilietiniai karai, politinis persekiojimas ir ekologijos veiksniai, nulemti pragaištingų klimato kaitos padarinių jūrų pakrantėse ir sausros nualintuose regionuose. ES (kaip ir JAV) labai sustiprino sienų kontrolę, todėl pabėgėliams tenka kreiptis į slaptus gabentojus ir prekeivius žmonėmis.

Ši migrantų grupė uždaro Europos valstybių vykdytos kolonializmo politikos ratą, nes absoliuti “nelegalų”, arba neregistruotųjų, dar vadinamų “nereguliariais” migrantais, dauguma atplūsta iš Afrikos piečiau Sacharos regiono ir kitų buvusių pietinių kolonijų. Jie bėga, kad išvengtų katastrofiško ekonominio skurdo, pilietinių karų keliamos suirutės, išsivaduotų iš politinės tironijos. Kelia grėsmę ir nuniokota aplinka, klimato kaitos padariniai. Tie pabėgėliai, neretai tūkstančius kilometrų traukiantys pėsčiomis arba sugrūsti į perkrautus sunkvežimius, žmonėms gabenti netinkamas baržas, dūstantys nevėdinamuose konteineriuose, nėra nei “kviestiniai darbininkai”, nei “skaromis apsigaubusios mergaitės”, kaip viename interviu leptelėjo finansininkas Thilo Sarrazinas.1 Tai žmonės, kuriuos areštuoja pakrančių sargyba, suimtieji atsiduria pabėgėlių stovyklose ir pagal galimybes grąžinami atgal į tėvynę. Per praėjusius dešimtmečius Viduržemio jūra tapo masine bėglių kapaviete. Negana to, Europos šalių vyriausybės dešimtmečius vedė gėdingas derybas su arabų valdovais ir kleptokratais, kuriuos 2011 m. nušlavė demokratijos siekiantys sukilėliai. Beje, ES politika Viduržemio jūros baseine dėl to netapo švelnesnė.

Nuo migrantų antplūdžio Europa mėgina atsitverti pylimais ir tapti tvirtove, bet kaip tik tokios metaforos ir įvaizdžiai stiprina populistines kalbas apie imigrantų cunamį, neva sukelsiantį humanitarinę katastrofą. Tačiau tiesa ta, kad didieji pasaulio pabėgėlių ir migrantų srautai Europos nepasiekia, nes daugelis tų žmonių “nusėda” skurdžiausiuose Pietų pusrutulio regionuose. Patikimi duomenys rodo, kad “nelegalai” sudaro daugiausia 1,5 proc. Europos gyventojų, be to, didžioji jų dalis nėra patyrusi laivų odisėjos: į senąjį žemyną jie atsikraustė, lindėdami vilkikuose arba kaip turistai su suklastotais dokumentais, o tokia darbo jėga čia ypač pageidaujama ir begėdiškai išnaudojama.

Trečioji išvada. Kiekviena valstybė ir valstybių bendrija, – tokia, pavyzdžiui, kaip Europos Sąjunga, žinoma, turi teisę prie savo sienų registruoti migrantų srautus ir juos kontroliuoti. Tačiau šias pastangas paverčia niekais socialinės ir ekonominės gerovės skirtumas tarp valstybių, priklausančių Ekonominės plėtros ir bendradarbiavimo organizacijai (OECD), ir “likusio” pasaulio, be to, suvaržymai blogai dera su internacionalizmu, postuluojančiu laisvą prekių ir kapitalo judėjimą, globalų mobilumą, palankų tiek ekonominėms ir finansinėms transakcijoms, tiek turistų srautams. Antra vertus, tai užkerta kelią tendencijoms, kurios priešinasi globalizacijai. Taigi valstybės, šiuo atžvilgiu tapusios tik pusiau savarankiškos, nebegali to proceso nei kontroliuoti, nei reguliuoti. Turtingose visuomenėse kylantys socialiniai ir politiniai judėjimai vis labiau priešinasi moraliniam skandalui, susijusiam su griežtu pasienio režimu, kuris vis įžūliau kelia ksenofobiškus reikalavimus. Todėl trečioji tabu grupė kuo akivaizdžiausiai simbolizuoja internacionalizaciją (ir diasporą), kuri verčia eižėti nacionalinės valstybės konteinerį, garantuojantį saugumą ir gerovę, kartu atskleisdama nuogą nesaugios egzistencijos riziką.

Apibendrinimas

Mobilumo tendencijų, čia apibūdintų tik bendrais bruožais, kontekste migraciją reikėtų suprasti ne kaip periferinį reiškinį, o kaip svarbią Europos atminties dalį. Turtingos valstybės dėl ekonominių priežasčių vilioja kvalifikuotą darbo jėgą iš pietinių kraštų, tačiau kartu stengiasi atsitverti nuo imigrantų saugumo sumetimais ir dėl kultūrinio susvetimėjimo. Ši akivaizdi prieštara nustumia į šešėlį bet kokias diskusijas apie Europos migracijos istoriją. Straipsnio pradžioje įvardijau tris simbolinius aspektus, kurie laikytini tokio užmojo kliuviniais, bet, kita vertus, jie yra Europos kolektyvinės tapatybės kertiniai akmenys ir tamsioji jos pusė: tai drausminė pramoninio darbo prigimtis, nesėslių gyventojų baimė ir baltasis rasizmas. Ne vien moksliniai, bet ir praktiniai interesai skatina šalinti šiuos barjerus, vykdant racionalią ir kilnią imigracijos politiką.