Etika globalizuotame kare

Etika ir menas veikia kartu, kad parodytų mums, kaip elgiamės su savo ir kitų gyvenimu ir mirtimi. Etikoje sutelpa verbalinio, vizualinio ir mimetinio meno retorika, bet ji išveda ir savo koncepcijas, savo argumentus iš meno, kuris viešai demonstruoja žmogaus elgseną ir jo galimybes. Aristotelis savo pavyzdžius ėmė iš Homero “Iliados”, kurią suprato visi graikai ir kuri iliustruota Akropolio skulptūromis ir frizais.

Homeras ir Goya

Nuo seniausių laikų karas buvo pagrindinė meno tema, pavaizduota tokiuose epuose kaip “Mahabharata”, “Iliada”, žydų Biblija, tokiuose architektūros paminkluose kaip Angkor Vatas, Čičen Ica, Santiago de Compostelos šventovė, šlovinanti pergalę prieš maurus Ispanijoje ir Pietų Amerikos užkariavimą. Šis menas vaizdavo sublimuotą valdovą, kurio likimas absorbuoja bevardės masės gyvenimus. Jis vaizdavo armiją ir gyventojų žudynes, valdovo pergales apgaubdamas aukso spindesiu.

Nuo Aristotelio iki Heideggerio drąsą mirties akivaizdoje etika pavertė esmine dorybe ir visų kitų dorybių sąlyga. Aristotelis neigė, kad tie, kurie sutiko mirtį sudužus laivams, užklupti stichinių nelaimių ar fatališkų ligų, gali būti vadinami iš tikrųjų drąsiais, drąsos jiems nereikia rodyti, jie tik pasyviai laukia ir nesirenka, nes neturi alternatyvos. Aristoteliui kario drąsa yra jėga, verčianti vyrus žudyti vieniems kitus, rizikuojant savo gyvybėmis. Net ir šiandien bailiu dažniausiai vadiname tą, kuris pabėga iš mūšio lauko – tai yda, nors šitaip ir bandoma išvengti žiaurumų. Kario drąsa, pagal Aristotelį, apimančia ryžtą, įgūdį, energiją, pasirinkimą ir veiksmą, turėtų remtis piliečių darbas mieste-valstybėje, kiekvienas iš jų, esant reikalui, turi būti pasirengęs stoti į piliečių armiją.

Aukštasis menas stengėsi pateisinti žudynes net ir tuomet, kai karas baigdavosi pralaimėjimu, vaizdavo tas mirtis kaip dangaus pateptojo valdovo atpirkimą. Tokie kankiniai patenka tiesiai į Dievo glėbį kaip krikščionis Dievo sūnus, atidavęs savo gyvenimą už žmonių išgelbėjimą, o tokie yra ir kritusieji mūšyje. Po Prancūzijos revoliucijos Dievo funkcijas perėmė tauta; žuvusiųjų kare kraujas teka tautos arterijomis, primindamas jos nemirtingumą ir šlovę.

Francisko de Goya aštuoniasdešimties graviūrų ciklą, pavadintą “Karo baisumai” baigė 1820-aisiais, bet jis buvo išleistas tik 1863-iaisiais, ir tai pirmasis didis šiuolaikinio meno kūrinys. Šios graviūros vaizduoja Napoleono armijos įsiveržimą į Ispaniją. Matome į kampą užspeistus ir nuginkluotus vyrus, po to iškastruotus ir sukapotus į gabalus, myriop pasmerktus ligonius ir senius, kurie nepajėgūs kovoti ar pabėgti, žalojamus ir žudomus vaikus. Nei apie didžiosios Napoleono armijos, atnešančios Apšvietą į kaimiškosios Ispanijos tamsą ir išsklaidančios prietarus, nei apie vietinių žmonių pasipriešinimą, jų įsipareigojimus, tradicijas ir vertybes nekalbama: kareiviai, valstiečiai, moterys, vaikai – visi plėšo kits kitą į gabalus tarsi pasiutę šunys. Goya vaizduoja sumaitotus kūnus, apspistus musių po tamsiu dangumi – čia nėra Dievo, kuris paliudytų, apgailėtų ir išpirktų šitokią agoniją ir šitiek mirčių.

Klasikinis menas pasitelkdamas karo mūšių ir masinių žudynių scenas vaizdavo transcendentinę gėrio sferą – tie kūriniai įamžino pergalinguosius Aleksandrą Makedonietį, Karolį Didįjį ar Žaną D’Ark, absorbuojančius drąsiųjų agoniją ir mirtį, atperkančius tuos, kurie krito mūšyje. Goya’os kūriniuose šlovingasis Napoleonas ir šlovingasis Ispanijos karalius išnyksta, tačiau išnyksta ir Dievas. Jų vietą užima žiūrovai, sukrėsti ir pasibjaurėję jie pajunta, kaip iš sielos gelmių išnyra moraliniai instinktai, imanentinė gėrio sfera. Iš pradžių užgniaužti ir vos ne pusę amžiaus nepublikuoti Goya’os “Karo baisumai”, vaizduojantys šiurpias ir beprasmes žudynes, iškilo į viešumą, kad pakeistų klasikinį meną ir taptų didžiu esminiu humanistiniu mūsų laikų menu.

Nors Goyos karo paveikslai buvo pripažinti tokiais tikroviškais, kad iš esmės padarė galą klasikiniam menui, šlovinusiam ir išganiusiam mirties kare agoniją, jie nepadarė jokio poveikio jėgoms, kurios skatino europiečius kariauti. Ar tai reiškia, kad humanistinis menas neturi galios daryti įtaką žmogaus elgsenai, o humanistiniai sentimentai, kuriuos jis sukelia, pavyzdžiui, įsitikinimas mumyse slypinčiu moraliniu integralumu, iš tikrųjų tarnauja mūsų laikų karo industrijai?

Europa netrukus vėl įsivėlė į karą, o kartu su ja ir pusė pasaulio. Tas karas buvo skirtas išsaugoti pasaulyje demokratiją, griebiantis karo tam, kad būtų užbaigti visi karai. Louis Ferdinand’as Celine’as Pirmąjį pasaulinį karą pavaizdavo savo “Kelionėje į nakties pabaigą”. Jis neįžvelgė nė menkiausio ženklo, liudijančio, kad aukštybėse yra gailestingas ir išganantis Dievas, bet matė Apšvietos vertybių ir šūkių dviveidystę, teigė, kad neverta kariauti ir mirti nė dėl vienos nacijos, nes jos pačios yra tikros skerdikės, o vyriausybės funkcionuoja tam, kad aplaistytų žemę paskerstų ir sumaitotų gyventojų krauju. Karo literatūra, parašyta ne tų, kurie vadovavo, bet tų, kurie kovojo Antrajame pasauliniame ir Korėjos karuose, nuvainikavo šlovę, projektuotą valstybės galvų kartu su karo kapelionais ir karo propagandistais; kareiviai memuaruose rašė apie tai, kaip padorūs jaunuoliai palaipsniui smuko žemyn ir degradavo, pasinėrę į orgijas.

Iš karto po išsivadavimo, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, Prancūzija, o paskui Jungtinės Valstijos, sukėlė tris dešimtmečius trukusį karą Indokinijoje: išžudė apie tris milijonus žmonių, apnuodijo žemę, miškus ir upes. Tai lėmė, kad genetiniai apsigimimai išplito daugelyje kartų, o Vakarų demokratija, turėjusi išganyti mirusiuosius, taip ir nebuvo ten įgyvendinta. Į Vietnamą išsiųsti amerikiečių kareiviai memuaruose rašė, kad drąsa nepadarė jų doresnių, o užsigrūdinę kare jie netapo pavyzdingais darbininkais civiliniame gyvenime. Ir iš tikrųjų tas plaustas jau buvo pasmerktas: rizikuoti gyvybe mūšyje jau nebebuvo svarbiausia pilietinė kiekvieno jaunuolio pareiga.

2000-aisiais britų menininkai Jake’as ir Dinos Chapmanai už 50 000 svarų sterlingų nusipirko Goya’os graviūrų rinkinį ir ant siaubo bei agonijos iškreiptų veidų užpiešė išsišiepusį klouną ir šuns snukį. Išniekindami Goya’os meną, desperatiškai vadintą humanistiniu mūsų barbariškame amžiuje, Chapmanai paneigė publikos įsitikinimus, kad esminiai moraliniai instinktai yra pagrindinis kliuvinys skaidriai ir negailestingai valstybės ir naikinančios karinės galios analizei. Etikai teko imtis šaltakraujiškai analizuoti nacionalinių valstybių siekinių ir vidinės karinės technologijos dialektiką.

Karas be mūšių

Žlugus Sovietų Sąjungai, Pentagono direktoratas ir korporatyviniai jo partneriai milžiniškame arsenale, kurį sukaupė Jungtinės Valstijos, įžvelgė unikalų istorinį šansą. Esminį vaidmenį atliko ne tiek amerikietiško arsenalo mastas, kiek jo prigimtis: net NATO sąjungininkų kariai ir aviacija negali koordinuoti savo įrangos be aukštos technologijos ginkluotės ir transporto sistemų, kuriomis disponuoja JAV. Jungtinės Valstijos turi 725 bazes 132 šalyse visame pasaulyje. Didžiumą arsenalo kitose šalyse kontroliuoja Amerika, jos ginklų gamintojai gauna beveik pusę visame pasaulyje parduodamos ginkluotės kontraktų. Rugsėjo 11-osios ataka suteikė JAV karinei galiai progą padidinti savo biudžetą 419 bilijonų dolerių – tai prilygsta sumai, kuria disponuoja visos kitos šalys ir leidžia užimti žmonijos istorijoje neturinčią precedento poziciją, kai galima Vidurio Rytų, Pietų Azijos, Nigerijos ar Venesuelos naftos telkiniams primesti Pax Americana.

58 175 amerikiečių kareiviai žuvo Vietname, keli šimtai tūkstančių buvo jame suluošinta – visuomenei tai pasirodė nepriimtina. Prieš prezidentui Clintonui pasiūlant karinę intervenciją į Haitį, senatorius Bobas Dole’as išsakė visuotinį rūpestį pareikšdamas: Haitis nevertas nė vieno amerikiečio gyvybės. Tačiau Pentagonui šitai atrodė esą įmanoma. Per pirmąjį Persijos įlankos karą žuvo 147 sąjungininkų kariai, pusė – dėl “draugiškos ugnies”; per įsiveržimą į Haitį nė vienas JAV kareivis nebuvo užmuštas, nė vienas NATO karys nežuvo ir kare su Serbija; per įsiveržimą į Afganistaną žuvo vienui vienas CŽV agentas.

Virš 3 400 metrų aukščio rytinio Afganistano kalnų, negyvenamoje lygumoje, Predator drone užfiksavo kalnų keliu važiuojantį sunkvežimį, kuriame sėdėjo keletas vyrų. Predator drone nutolęs nuo jo per keletą mylių; už kelių šimtų mylių, Amerikos bazėje, technikas, stebintis kamerų perduodamą vaizdą, pamanė, kad tie vyrai dėvi ne afganų, o galbūt arabiškus drabužius, ir kad vienas iš jų atrodo aukštesnis nei kiti. Visi žino, kad Osama ben Ladenas yra aukšto ūgio. Agentas perduoda raportą JAV centrinės vadovybės štabui Floridoje, kitoje planetos pusėje. Ten esantys kareiviai suprogramuoja Predator drone, kad šis sunaikintų sunkvežimyje sėdinčius vyrus. Predator drone paleidžia 45 kg Helfire raketą, kuri lekia į juos 1600 km/h greičiu. Po šešių dienų, kai Predator drone stebėjimo kameros nustatė, kad aplinkui vietovę nėra nė gyvos dvasios ir galima be jokios rizikos išlaipinti kareivius, sraigtasparniu buvo atgabentas Amerikos specialiųjų pajėgų dalinys. Jų misija buvo nustatyti, ar žuvusieji yra arabai, t.y. Al Kaidos kovotojai.

Ir Izraelio gamybos Predator, ir Global Hawk kameros gali perteikti aukštos kokybės vaizdus bet kokiu oru ir net naktį. Dabar kuriami vabzdžio dydžio prietaisai, kurių spiečiai atliks žvalgybą pažeme. Tarp roboto principu veikiančių ginklų yra Cypher, skraidantis žvalgymo aparatas, suteikiantis vaizdinę informaciją artėjantiems kariams; Marvin, žvalgymo žemėje įrenginys, kurį galima išmesti iš lėktuvo; Fetch It, minų ieškotojas; Robart III, žeme patruliuojantis robotas; Sand Dragon, per atstumą valdomas įrenginys, galintis judėti bet kuria vietove ir atakuoti; Fire Ant, mobilus prieštankinis ginklas.

Pažangių ginklų tyrimo projektų agentūra kuria mažus lengvo svorio robotus, kurie nardys po kanalizacijas ir tunelius ieškodami sprogmenų, biologinių ir cheminių ginklų. Andros yra vos 17 colių pločio įrenginys su rankomis, pakankamai lanksčiomis, kad atrakintų duris. Šiuolaikinėje aukštų technologijų ir robotizuotoje kariuomenėje drąsa tapo nebereikalinga. Nors viešųjų ryšių technologai visus vyrus ir moteris, pašauktus ar įstojusius tarnauti į karines pajėgas, vadina drąsiais, iš jų reikalaujama, tiesą sakant, tik mechaninių, inžinerinių ir kompiuterinių žinių bei paklusnumo įsakymams.

217 bilijonų dolerių buvo skirta “Ateities mūšio sistemoms”, kad jos sukurtų robotus kareivius – tai didžiausias karinis kontraktas JAV istorijoje. Šie robotai atrodys, mąstys ir kovos kaip kareiviai. Jie gabens amuniciją, rinks žvalgybinę informaciją, apieškos ar sprogdins pastatus. Keli šimtai jų Irake jau ieško bombų pakelėse, naršo olas Afganistane, pakeitė ginkluotus sargybinius ginklų sandėliuose. Robotai kareiviai, gebantys iššauti 1000 kulkų per minutę, balandį atsidūrė Bagdade. Jie nepraalks, – teigia Gordonas Johnsonas iš Jungtinių pajėgų štabo Pentagone. – Jie nebijo. Jiems nesvarbu, ar šalia žygiuojantis kareivis bus nušautas. Šiandien Pentagonas įsiskolinęs 635 bilijonus dolerių būsimoms karių pensijoms, kurių neįstengia išmokėti. Vidutinis kareivio gyvenimo laikas kainuoja apie 4 milijonus. Robotai kareiviai kainuos vos dešimtadalį šios sumos.

Realybėje reikalavimas, kad nė vienas kareivis nežūtų karinės ofenzyvos metu, nėra naujas pantis, varžantis karo strategus, nes modernieji karai vykdomi prieš civilius gyventojus, o ne prieš armijas. Per Pirmąjį pasaulinį karą 90% žuvusiųjų ir sužeistųjų sudarė kareiviai. Antrajame pasauliniame kare kareiviai sudarė tik 40% užmuštųjų ir sužeistųjų. Per pastarojo dešimtmečio karus 90% užmuštų ir sužeistų buvo civiliai. Mūšio laukas nebėra karo teatras. Nacių oro ataka prieš Londoną, Drezdeno bombardavimas, termobranduolinės bombos, sunaikinusios Hirosimą ir Nagasakį, Serbijos bombardavimas per Kosovo karą buvo nukreiptas ne sunaikinti priešo kariuomenei, bet terorizuoti civiliams gyventojams, kad šie nusisuktų nuo savo lyderių. Penkis dešimtmečius Pentagonas ir Kremlius vykdė abipusio užtikrinto sunaikinimo politiką ir sukaupė tokius termobranduolinius arsenalus, kad per artimiausius penkis šimtus penkiasdešimt metų galėtų kasdien sunaikinti po Hirosimos dydžio miestą. Šoko ir sukrėtimo išpuolis prieš Iraką buvo suplanuotas terorizuoti gyventojams, o ne sutriuškinti Irako armiją. Faludžos miesto sunaikinimas buvo šoką ir sukrėtimą sukėlęs išpuolis, suplanuotas ne numalšinti sukilėlius, bet demoralizuoti jų rėmėjus, Irako gyventojus, degančius neapykanta dėl užsitęsusios okupacijos.

Mokslinės fantastikos romanų ir filmų kūrėjai, sugluminti svaiginančios technologijų plėtros ir genetinės inžinerijos, nuogąstavo, kad būsimajame amžiuje dirbtinio proto sistemos kontroliuos ir pavergs žmones, kurie bus redukuoti iki gyvulinių produktų, skirtų tenkinti mašinų poreikiams.

Individų galia

Veiksmo filmai

Karo istorikai parodė, jog kiekviena ginklų technologijos pažanga provokuoja gaminti tokius ginklus, kad būtų galima apsiginti ar apsisaugoti nuo ankstesniųjų, kuriems pagaminti reikėjo mažiau laiko: iš pradžių buvo arkliai, po to arbaletai, tankai ir prieštankinės patrankos, bombonešiai ir priešlėktuviniai pabūklai, dar didesnę naikinamąją galią turinčios termobranduolinės bombos, dar tikslesnės ir protingesnės jas nukenksminančios raketos. Tačiau šiuolaikinėje technologijų istorijoje egzistuoja ir kitokia dialektika, dar labiau stebinanti, nes pranokstanti mūsų suvokimo galias. Kuo labiau plečiasi gamybos industrija, pagrįsta puikiai išsilavinusių išradėjų, ekspertų, inžinierių komandų darbu, saugoma moderniausių elektroninių sekimo sistemų, tuo labiau ji, pasirodo, yra pažeidžiama net žemiausio techninio lygio sabotuotojų, net pavienių individų. Septintajame dešimtmetyje milžiniškus oro lainerius užgrobdavo oro piratai. Vėliau pavieniai asmenys įsigudrino sunaikinti milžiniškas farmacijos kompanijas, įdėję žiurkių nuodų į kelis vaistų buteliukus kokio nors provincijos miesteliūkščio prekybos centre. Internetas pirmiausia buvo įrengtas Pentagone karinei informacijai koordinuoti, vėliau išsiplėtė, kad patenkintų komercijos poreikius. Jauni hakeriai netrukus išsiaiškino, kad net saugiausias sistemas pažeidžia virusai. Du iš vidurinės mokyklos išmesti vaikėzai Karačyje sugebėjo išjungti Pentagono superkompiuterius.

Hakeris supranta, kad jo individualus protas yra pranašesnis už ištisos industrijos ekspertų mąstyseną. Oro piratas ar industrinis sabotuotojas yra išskirtinai užsispyręs, kantrus ir ryžtingas. Ne tik išskirtinės galios, bet ir išskirtinio proto, išskirtinių charakterio bruožų, individualios tapatybės intensyvi raiška visuomet buvo moralinis industrinių ir karinių šnipų atlygis.

Komandosų grupelės ar net pavieniai individai, įgiję nepriekaištingą fizinį ir intelektualinį pasirengimą ir prasiskverbiantys į priešo tvirtoves tam, kad jas sugriautų, yra pagrindiniai šiuolaikinio karinio ir ekonominio konflikto personažai. Specialiųjų pajėgų komandosai ar FTB agentai, įsiskverbiantys į priešo tvirtovę arba kriminalinę organizaciją, siekia ją sunaikinti ir žudys negraužiami nė menkiausios dvejonės, nepaisydami nei etinių, nei politinių priešo ar kriminalinių gaujų, su kuriomis kovoja, taisyklių. Tai savižudiškos misijos ir dalis komandosų žus.

Kol tokios misijos vyksta, jos yra slapčiausios iš visų nacionalinių paslapčių. Bet vėliau jos tampa dominuojančiomis pergalingos istorijos temomis. Holivudo veiksmo filmai vaizduoja vienišą policijos agentą, kuris prasiskverbia ir sunaikina arba organizuoto nusikalstamumo mechanizmą ir su juo susijusią politikos mašiną, tarptautinį narkotikų kartelį, arba technologiškai pranašesnių priešų tvirtovę. Šie filmai šlovina individų pergalę prieš organizacijas, apsiginklavusias technologiškai pažangiausiais ginklais.

Tikras laikas

Viskas priklausė nuo kažko neišreiškiamo ir individualaus – jų valios. Šalyje jie gyveno ilgus metus, gerai kalbėjo angliškai, bendravo su kitais studentais pilotais ir kaimynais priemiesčiuose, apsipirkdavo prekybos centruose, lankėsi vietiniuose baruose, atsipūsdavo namuose žiūrėdami Holivudo vaizdajuostes.

Jų ginklai buvo jų kūnai – jie buvo įvaldę ir kovos menus, ir savo valią. Lėktuvuose jie trise, o kitame lėktuve – tik dviese, apsiginklavę mažais peiliukais, skirtais pjaustyti popieriui, sugebėjo palaužti stiuardus ir keleivius. Du iš jų nukenksmino pilotus, vos tik gigantiškas reaktyvinis laineris pasiekė maksimalų aukštį bei greitį, ir perėmė jo kontrolę. Vieną iš lėktuvų jie nukreipė į vienos didžiausių pasaulyje karo mašinų vadovybės centrą. Praėjus kelioms minutėms pasirodė sostinė, po to – taikinys ir lėktuvą kontroliuojantys žmonės žinojo, kad jiems pasiseks. Du kitus lėktuvus pilotai nukreipė į Manheteną, kurio iš oro erdvės niekados nebuvo matę. Lėktuvą pilotuojančio žmogaus gyvybė dabar buvo ant susinaikinimo ribos, bet pasitelkdamas valią, skatinamas įniršio, jis vis dėlto sugebėjo valdyti dėmesį, kad pritaikytų naujai įgytus įgūdžius. Kai Pasaulio prekybos centro bokštas išniro prieš akis, jo širdis akimirką galbūt sustingo, jo jaudulys suskambo lėktuvo, kurį vairuoja, ūžesyje. Įvykus susidūrimui ir sprogus degalams, jis vis dėlto sugebėjo pasukti lėktuvą taip, kad šis šonu įsirėžtų į bokštą. Individas ir jo valia buvo sunaikinti sprogus reaktyviniam laineriui, viršutinius aukštus apėmusi liepsna pavertė bokštą kolosaliu susinaikinimo mechanizmu.

Antrasis lėktuvas buvo užprogramuotas trenktis į antrą bokštą po kelių minučių, kad kameros spėtų tai užfiksuoti. Likusią dienos dalį pasaulio žiniasklaida vis iš naujo rodė smūgį ir bokštų griūtį.

Pentagono sparno ir abiejų Pasaulio prekybos centro bokštų sunaikinimas, kurį atliko maža individų komanda, palyginti su visais ankstesniais infiltracijos ir sabotažo aktais, reiškia tą patį, ką atominės bombos detonavimas virš Hirosimos, palyginti su visais ankstesniais bombardavimais. Tai buvo pasaulinio masto veiksmas, ataka prieš vienintelės pasaulio supergalios vadavietes. Didžiausios, technologiškai geriausiai aprūpintos tvirtovės kolektyvas pasirodė esąs bejėgis prieš individus, naudojančius žemiausias technologijas ir primityviausius ginklus, nes jų kūnus valdė individuali valia ir jie buvo pasirengę paaukoti pačius save.

Savižudiškos misijos kare dažnos. Du monumentai Ivo Džimoje sakralizuoja 40 000 vyrų, pasiųstų mirti negyvenamoje saloje. Vilniaus gete, apsuptame nacių pajėgų, būrys žydų, pasivadinusių “Keršytojais”, pasirinko savižudišką sabotažo misiją, užuot nuolankiai ėję į mirtį. Keturiasdešimt metų trunkanti ekonominė blokada, lydima Izraelio tankų įsiveržimų ir sraigtasparnių oro atakų, lėmė, kad tarp palestiniečių nepaliaujamai randasi vyrų ir moterų, pasiryžusių savižudiškoms misijoms. Rugsėjo 11-ąją keturi vieno pagrobto lėktuvo keleiviai ryžosi užpulti pagrobėjus – jiems pavyko susprogdinti lėktuvą Pensilvanijos laukuose, paaukojant save ir visus kitus keleivius.

Pasaulyje, kuriame aukštųjų technologijų karinis dominavimas tampa globaliu, savižudiškas individualizmas gali pasireikšti bet kur – Šiaurės Airijoje, Čečėnijoje, baskų Ispanijoje, Kolumbijoje, Mianmare, Mindinao Filipinuose, Indonezijos Papua ir Ačehe, Indijos Nagalande, Šri Lankoje, Nepale, Kašmyre, kurdų gyvenamoje Turkijos dalyje, Izraelyje, Alžyre, Libane, Sudane, Čade, Darfūre, Ugandoje, Burundyje, Konge, Angoloje, Siera Leonėje, Gvinėjoje Bisau, Senegale, Etiopijoje…

Gėrio paveikslo kūrimas

Visuomenė seniausiai buvo informuota apie konfliktų tarp Europos tautų seką, pasibaigusią Pirmuoju pasauliniu karu; visuomenė buvo gerai informuota apie ekonominę krizę ir Vokietijos persiginklavimą, sukėlusius Antrąjį pasaulinį karą. Tačiau pasibaigus Šaltajam karui, televizijos atšaukė daugumą užsienio korespondentų ir visuomenė buvo menkai informuojama apie gilius konfliktus, kylančius dėl globalinių grumtynių už rinkas ir energijos resursus. Todėl Rugsėjo 11-osios ataka buvo staigi ir netikėta, žiniasklaida tik parodė, kaip žuvo daugybė amerikiečių, norėjusių paprasčiausiai gyventi ir neturėjusių jokio supratimo apie kokią nors kovą. Siaubas ir didžiulė baimė dėl gyvybės, periodiškai sustiprinami pakartotinių raudonų signalų, veikė kaip įrodymas, kad visi šalies žmonės trokšta gyventi, o tai šventas, esminis gėris, tad jėgos, sukėlusios tokią baimę, gali būti tik blogis, pats Blogio įsikūnijimas. Klausimas, ar šventas troškimas gyventi galėjo būti priežastis, dėl kurios verta mirti, nė nekilo: aukštųjų technologijų arsenalas, kuriuo disponavo supervalstybė ir kurį ji galėjo greitai padidinti, turėjo sukrėsti, šokiruoti Afganistano, Irako, Irano, Šiaurės Korėjos gyventojus, nors tuo metu karinis biudžetas tirpo ir todėl buvo neregėtai padidinti mokesčiai.

Vyras ar moteris, ryždamiesi savižudiškai misijai, mano, kad gyvendami jie negali nieko padaryti savo ar kitų labui, tačiau gali kai ką nuveikti mirdami, net jeigu tai būtų gėdos dėl savo bejėgiškos egzistencijos pripažinimas. Kuo galima išgąsdinti individą, kuris ryžosi pasiaukoti? Neįmanoma įbauginti komandoso, apsisprendusio mirti. Galima jį tik susekti ir sunaikinti anksčiau, negu jis mirs savo pasirinktu būdu ir dėl savo veiksmų. Lieka tik pademonstruoti, kad jis nieko nepasiekia, net jei savižudiška misija ir pasiseka. Lieka tik pademonstruoti, kad jo egzistencija ir gėda dėl bejėgiškos savo tautos egzistencijos yra ir bus bevertės. Lieka tik pademonstuoti, kad tiek jo gyvenimas, tiek mirtis yra beverčiai.

Kai realus ar potencialus savižudis komandosas susekamas, bandoma tai paversti viešu sunaikinimo spektakliu: Afganistanas bombarduojamas, išlikusieji gyvi sukišami į konteinerius be oro liukų ir paliekami kepti dykumos saulėje, kol mirs, daugybė irakiečių nužudomi per invaziją ir po jos, Faludžos miestas, turėjęs 300 000 gyventojų, nušluojamas nuo žemės paviršiaus po to, kai ten buvo nužudyti keturi amerikiečių kariai. Didysis klasikinis menas lavonus ir mirusiųjų veidus vaizdavo daugybę kartų: Mahabharatoje, Iliadoje, Biblijoje nugalėtojų šlovė matuojama skaičiais, vardijant šimtus tūkstančių nužudytųjų mūšiuose. Kiek nužudyta Afganistane, Irake? Žuvusieji nevaizduojami, jie net neskaičiuojami. Tomis operacijomis siekiama pademonstruoti, kad šitie žmonės negali nieko nuveikti nei būdami gyvi, nei mirę.

Gėrio žiaurumas

Afganistane ir Irake dešimtys tūkstančių žmonių buvo suimti savo gyvenamosiose vietose dėl sabotažo veiksmų, juos suėmė kareiviai, nekalbantys nei puštu, nei uzbekų, nei farsi ar arabų kalbomis, ir įkalino, nepateikę jokių kaltinimų. Pasak Raudonojo Kryžiaus pareigūnų, o vėliau ir pačios armijos raportų, beveik 90% suimtųjų buvo nekalti. Tūkstančiai kitų buvo įkalinti milžiniškame slaptame gulage, besidriekiančiame nuo Gvantanamo įlankos iki Pakistano. Oficialūs Vašingtono politiniai pranešimai teigė, kad metodai, Ženevos konvecijoje apibūdinti kaip kankinimai, tėra priemonė išgauti informaciją apie Al Kaidą ir irakiečių pasipriešinimą. Niekam nežinomas skaičius suimtųjų, perkeltų į Egipto, Jordanijos, Maroko, Pakistano ir Uzbekistano kalėjimus, kur kankinimai yra įprastas reikalas. Kankinti suimtuosius pradėta ir atidarius Abu Graibo kalėjimą Bagdade. Po mėnesio CŽV, FTB ir Raudonasis Kryžius detaliai aprašė čia taikomus kankinimus ir nusiuntė raportus aukščiausiai JAV valdžiai. Po šešių mėnesių parodytos kankinimų fotografijos, kurias jau anksčiau buvo gavusi žiniasklaida, bet jų neskelbė. Armijos vadai uždraudė kareiviams naudoti skaitmenines kameras ir netrukus sunaikino daugelį padarytų kadrų. JAV Senatas už uždarų durų peržiūrėjo daugiau nei 1 800 fotografijų ir uždraudė jas viešinti.

Nuo Aristotelio iki Heideggerio drąsą mirties akivaizdoje etika laikė pirmine dorybe ir visų kitų sąlyga. Tie, kurie bėga iš mūšio lauko, kad išsaugotų savo gyvybę, nors ir išvengia būtinybės žudyti, yra bailiai. Toli nuo mūšio lauko nepaneigiamu bailumu laikoma, jei ginkluotas vyras ar moteris užpuola kitą, kuris nėra ginkluotas, lengvai nugalimas, ir priverčia jį atlikti veiksmus, žeminančius jį jo paties akyse, atimdami tai, ką jis manė esant drąsa, net drąsą mirti, nes numirti jam neleidžiama. Irako karo nuotraukos yra visiško bailumo vaizdai: jauna moteris, velkanti nuogą kalinį grindimis už pavadžio, užmauto ant kaklo, jauni vyrai, išrengę senutę ir lazda atliekantys sodomiją. Bailumas padvigubėja dėl pasityčiojamo juoko, nes tai save fotografuojantis ir save apmąstantis bailumas.

Kankinimai, kuriuos praktikuoja individai, vadinami sadistais, tyrinėjami nuo markizo de Sade’o, Kraft-Ebbingo ir Freudo raštų, jie vartojo šią sąvoką psichologiniam kompleksui įvardyti. Kankinimai kaip institucinė praktika reikalauja atskiros analizės. Netrukus po to, kai Prancūzija buvo išvaduota iš nacių barbarybės, prancūzų armija kankinimus plačiai taikė, kad nuslopintų išsilaisvinimo karus Indokinijoje ir Alžyre. Henri Allegas ir Jeanas Paulis Sartre’as atsidėję aiškinosi, kaip atsitiko, kad kankinimai tapo Prancūzijos valdžios politikos dalimi. Ilgesnį laiką pagyvenęs Pietų Amerikoje, Braziliją, Argentiną ir Čilę valdant kariniams režimams, Michelis de Certeau pagilino jų analizę.

Buvę aukšti Jungtinių Valstijų armijos ir žvalgybos karininkai, remdamiesi ilga kariniuose ir pilietiniuose konfliktuose naudotų kankinimų istorija, teigia, kad kankinimas nėra patikimas būdas išgauti informaciją iš pavergtųjų. Tie pavergtieji, kurie yra ryžtingi ir tvirti, kankinimus priima su neapykanta ir panieka kankintojams, o jų pasipriešinimas dar labiau sustiprėja. Tie, kuriuos kankinimai palaužia fiziškai ir psichologiškai, prisipažins bet ką ir išgalvos bet kokią reikalaujamą informaciją, kad kankinimai liautųsi. Aišku, kad Abu Graibe praktikuoti kankinimai, kai 90% kankinamųjų nieko nežinojo apie tai, ko jų klausiama, buvo vykdomi ne todėl, kad norėta iš jų išgauti informacijos, juoba kad, pasak žvalgybos agentų vadovo, net ir išgauta informacija buvo menkavertė. Nors šimtams Gvantanamo kalinių kaltinimai kol kas oficialiai nepareikšti, nes jie vis dar tardomi, akivaizdu, kad dabar, po trejų metų, jie nebegalės papasakoti nieko naudinga apie Al Kaidos būstines ar operacijas. Tačiau jie nebus ir paleisti, nes ilgas kalinimo laikas ir kankinimai padidino jų neapykantą, kurią jie skleis, nesvarbu, kada būtų paleisti laisvėn. Valstybės departamentas dabar ieško užsienio šalių, kurios būtų pasirengusios juos priimti ir laikyti įkalintus be kaltinimų ar teismo visą likusį gyvenimą.

Iš tikrųjų kankinama tam, kad pavergtasis pripažintų, neva viskas, ką jis pasakys, yra bevertiška. Verčiamas pripažinti, kad tai, kaip jis suvokia socioekonominę ir politinę situaciją, jo draugų įsitikinimai yra melas ir kliedesiai. Suimtasis laikomas izoliuotas, kad negalėtų susisiekti su išore, jis niekuomet nepamatys nei savo artimųjų, nei tėvynės, nei išorinio pasaulio. Kankinimais siekiama palaužti jo protą – kaliniui neleidžiama miegoti, jis verčiamas klausytis triukšmingo muzikinio šlamšto, kad negalėtų nei mąstyti, nei prisiminti. Mušimas, elektrošokas, jokių nuskausminamųjų, badas ir troškulys verčia jį suvokti, kad nebeišlaikys aiškios sąmonės, jo pojūčiai atbunka. Jis verčiamas pripažinti, kad nebesugeba suvokti tiesos. Išrengtas nuogai, prirakintas, voliodamasis savo šlapime ir išmatose, jis verčiamas suvokti, kad jo kūnas bevertis, kitų ir savo paties akyse jis tėra išmatos. Fotografijose, kurias britų kareiviai padarė Basroje, regime suimtuosius, supančiotus tinklais, gulinčius savo kraujyje, šlapime ir išmatose, – bausmė už tai, kad iš dalinio pasivogė duonos.

Abu Graibo nuotraukose ir FTB pranešime apie Gvantanamo praktiką vyrauja keisti kalinių seksualinio pažeminimo vaizdai. Nusitaikyta į tai, kas laikoma jų mąstymo ir elgesio ideologiniu pagrindu, – į islamišką tikėjimą. Moteriškos lyties tardytojos, užsisegusios odinius diržus su kilpomis taip, kad jie trintųsi į genitalijas, menstruacijų krauju išterlioja kalinių veidus – tai žinovo išmonė, kaip priversti musulmoną jaustis nešvarų, todėl nepajėgų melstis ir kreiptis į savo Dievą. Fotografijose regime vyrus, priverstus atlikti homoseksualinį aktą, o šią groteskišką orgiją stebi jaunos amerikietės linksmai iššieptais veidais. Tai ne tokie žiaurumai, kokių susigalvoja sadistinių polinkių turintys individai: jauni žaliūkai, vidurinių mokyklų persirengimo kambariuose žeminantys jaunesnius už save, vadindami juos homoseksualais, neprisikalbina jaunų merginų, kad šios stebėtų prievartinius homoseksualinius aktus. Tai pažeminimo scenarijai, kuriais mėgaujasi karinės žvalgybos pareigūnai, skaitę antropologines ataskaitas apie islamo kultūrą bei papročius ir sumanę, kaip specifiškai pažeminti musulmonus. Tų scenarijų šaltinį netrukus identifikavo antropologai – tai antropologinė knyga apie islamo tikėjimą ir papročius, išleista 1930 m. ir iki šiol atidžiai studijuojama Pentagone.

Kai tik kankinimai tampa valstybine praktika protarpiais parodoma, kaip kuris nors iš sukilėlių spaudoje arba prieš kameras prisipažįsta, neva viskas, kuo jis tikėjo, yra vien melas ir kliedesiai. Kartais koks nors kalinys išleidžiamas, kad parodytų draugams, kokia nežmoniška jo padėtis. Abu Graibo kaliniams buvo grasinama, kad jų seksualinio pažeminimo įrodymus – nuotraukas parodys vietinėms musulmonų bendruomenėms ir nuo to laiko jie taps parijais, savo pavergėjų naktipuodžiais.

Išsyk buvo pripažinta, kad šitos nuotraukos yra nepaneigiamas amerikiečių įvykdytos Irako okupacijos vaizdinys ir tiesa. Lygiai taip pat, kaip prieš trisdešimt metų bėgančios ir klykiančios mergaitės, napalmo nudeginta oda, vaizdas buvo tikroji tiesa apie amerikiečių karą Vietname, kaip prieš pusantro šimtmečio Goya’os “Ispanijos karo baisybės” tapo Napoleono įsiveržimo į Ispaniją vaizdiniu ir tiesa.

Musulmonų pasaulis nuo Maroko iki Mindinao, t.y. 20% žmonijos, matė kančias ne nugalėtų gyventojų, bet musulmonų, kankinamų specifiškai kaip tokie. Tačiau JAV politikos vairininkai žinojo, kad tai neturi didelės reikšmės: tarptautinės apklausos rodė, jog dauguma tvirtai įsitikinę, esą Jungtinės Valstijos ėmėsi globalios strategijos siekdamos kontroliuoti naftos resursus Vidurio Rytuose. Ispanai, hondūriečiai, filipiniečiai, turkai, ukrainiečiai, vengrai ir ta pasaulio dalis, kuri nematė nė ženklo JAV kareivių, įžvelgė įrodymą, kad amerikiečiai įsibrovėliai nepajėgs primesti Irakui proamerikietiško režimo. Tačiau tik patys naiviausi galėjo manyti, kad JAV stengsis išlaikyti stiprų ir stabilų nepriklausomą Iraką (Valstybės departamentas tai žinojo iš pat pradžių), nes anksčiau ar vėliau jis taptų labiausiai antiamerikietiška ir antiizraelietiška šalimi Vidurio Rytuose.

Totalitarinės valstybės, kurios pavergdamos savo piliečius užgniaužia informaciją, užgniaužia ir žinias apie valstybės taikomus kankinimus. Kai po sutriuškinimo Antrajame pasauliniame kare Vokietijos piliečiai sužinojo apie nacių mirties stovyklas, naujas demokratinis šalies režimas instituciškai pasirūpino, kad žmogaus teisės būtų gerbiamos. O koks bus kankinimus įamžinusių nuotraukų poveikis amerikiečių visuomenei?

Menininkai Jake’as ir Dinos Chapmanai įžvalgiai kalbėjo apie slaptą Goyos malonumą, vos pridengtą meniškai tiksliai nupieštų graviūrų apie karą rinkinyje. Jie nupiešė išsišiepusį klouną ir šuns snukį ant veidų, Goya’os pavaizduotų su širdį gniaužiančiu patosu. Vos pridengtas yra ir karo reporterių ar naujienų pranešėjų susijaudinimas ir triumfas ne mažiau klastingai rodant karo vaizdus.

Pati žiniasklaida dvi savaites tylėjo, kad yra gavusi kankinimų Abu Graibe fotografijas; dabar jos rodomos kas valandą per naujienas. Be abejo, žiniasklaida ir jos auditorija dalijasi nenuslepiamu malonumu.

Prikišamas fotografijų rodymas amerikiečiams turėjo sukelti pasibjaurėjimo ir pasibaisėjimo jausmus. Pasak prezidento, amerikiečiai žiūri šias nuotraukas bjaurėdamiesi ir pasibaisėję. Visą šalį persmelkęs pasibjaurėjimas ir pasibaisėjimas tapo įrodymu kiekvienam žiūrovui, kad jis ar ji vidujai yra padorūs ir moraliai integralūs. Amerikiečiai žvalgėsi vieni į kitus gatvėje ar parduotuvėje ir negalėjo įsivaizduoti jokio pažįstamo jaunuolio ar jaunuolės, kurie galėtų elgtis taip nedorai ir žiauriai. Sutvirtėjęs kertinis moralinio integralumo pojūtis leido jiems manyti, kad, išskyrus kelis iškrypėlius, 150 000 Nacionalinės gvardijos karių ir šauktinių yra drąsūs, kilnūs, idealistiški išvaduotojai, o senatorius Liebermanas netgi tvirtino: “Geri”.

Savo pirmame pareiškime po to, kai fotografijos buvo paviešintos, valstybės sekretorius Collinas Powellas tvirtino: dabar pasaulis pamatys Amerikos teisingumą. Pačiai armijai buvo pavesta atlikti tyrimą ir nubausti tuos kelis karius už elgesio kodekso pažeidimą. Visuomenė buvo įtikinta armijos integralumo nepriekaištingumu, o jos atliekamos procedūros dabar, viešai teisiant Sadamą Huseiną, turėjo būti perduotos Irako tarpuvaldžio vyriausybei. Nuotraukos funkcionavo tam, kad įtikintų amerikiečius, jog jie iš prigimties yra teisūs, o prigimtinio kolektyvinio teisingumo veiksmas padarytas tokių pat piliečių vardu.

Išsyk po Rugsėjo 11-osios atakos prieš Amerikos karinės ir ekonominės galios centrus, amerikiečių karo prezidentas identifikavo užpuolikus kaip iracionaliai motyvuotą grynąjį blogį, o amerikiečius kaip gėrį. Tačiau aukštai kylančių ir toli skrendančių bombonešių pasiuntimas iš Floridos į Afganistaną buvo pernelyg akivaizdus masinio keršto protrūkis, kad įtikintų amerikiečius prigimtiniu jų teisumu. Būtent fotografijos, sukėlusios pasibjaurėjimą ir pasibaisėjimą, įtikino juos jų prigimtiniu gerumu. Jie sugrąžino prezidentą Bushą į rūmus balsavus daugumai, kuri matė jame panašų į save.