Dievo mirtis: sunkiausia našta

Beprotis: – Ar girdėjote apie beprotį, kuris rytui išaušus užsidegė žibintą, lakstė po turgaus aikštę ir be perstojo rėkė: “Ieškaua Dievo! Ieškau Dievo!” Jis sukėlė daug juoko, nes ten daugiausia tokių, kurie į Dievą netiki. “Kur dingo Dievas? – šaukė. – Aš jums pasakysiu. Mes jį nužudėme – jūs ir aš. Mes visi esame jo žudikai”
Linksmasis mokslas, 125 p.

“Dievo mirties” metafora Nietzsche nori pasakyti, kad aukščiausi ligšioliniai pasaulio suvokimo principai prarado vertę. Miręs biblinis Dievas palieka ne tą pasaulį, koks jis visada buvo. Veikiau palieka pasaulį, netekusį ankstesnės prasmės. Tik beprotį apsupusiai kvatojančiai miniai gali atrodyti, kad pasaulis be Dievo ir pasaulis su Dievu yra toks pat. Jei sakydami “pasaulis” galvoje turėsime žmonių pasaulį, su mumis susijusį pasaulį, kuriame slypi visi mūsų poreikiai, lūkesčiai, džiaugsmai ir viltys, tuomet šiam pasauliui nenusispjauti, ar jis buvo sukurtas ir ar jo sutvėrėjas prieš savo kūrinį pasirodė kaip išgelbėtojas.

Beprotis atneša žinią, kokia yra pasaulio būklė, bet minia to kol kas nesupranta. Jis skelbia, kad suiro “asmeniniai” ryšiai, kurie siejo Dievą, Pasaulį ir Žmogų – fundamentalias tradicinio europietiškojo mąstymo sąvokas. Tokio irimo požymių esama jau XVII amžiuje, kai susiklostė modernus mokslinis požiūris į pasaulį – įvyko jo dehumanizacija. Beatodairiškas Žmogų su Pasauliu siejančių ryšių ardymas subrandino vaisius – nužmogintas, vidujai nuo žmogaus atsietas pasaulis mirė. Pasaulio mirtis tapo Dievo mirties preliudija.

Ligšiol puoselėtų tikslų ir vertybių griūtį – jų atotrūkį nuo realybės – Nietzsche vadina pasaulio nebūtimi. Jo manymu, šiuolaikinis žmogus, skirtingai nuo senųjų laikų žmogaus, nebegyvena jam sukurtame amžinajame pasaulyje. Modernusis žmogus “keliauja šalin nuo visų saulių, be perstojo grimzta į amžinąją tuštumą” (Linksmasis mokslas, 125 p.).Tačiau žinios apie Dievo mirtį prasmė jam vis dar tolima ir svetima, jis vis dar gyvena taip, lyg gyventų Dievo, kuriuo jau seniai nebetiki, sukurtame pasaulyje. Pagal Nietzsche’s koncepciją tai, kaip žmogus įsivaizduoja pasaulį ir patį save, atskleidžia jo tikslus, vertybes, klaidas, tiesas ir prietarus. Tiksliau tariant, būsimą pasaulį kurs tie, kurie nugalės mūšyje dėl tikslų ir vertybių. Būtent jie taps to pasaulio “viršesniaisiais žmonėmis”. Nepaisant didesnių ar mažesnių skirtumų tarp tam tikrų įpročių ir tikėjimų evoliucijos, pats visų tikslų ir vertybių pamatas – fundamentali pasaulio struktūra – nekinta.

Pavyzdžiui, šiuolaikinių europiečių moralinė sąmonė pagrįsta krikščionybės palikimu. Galiausiai net moderniojo ateizmo laikais ji neužleido pozicijų kokiai nors “primityvios” ikikrikščioniškosios sąmonės formai. Ji veikiau virto tam tikra sekuliarizuota krikščioniškosios moralės versija: tapo viena iš priimtinų, patogių jos prielaidų. Tai, kad į save patį orientuotas individas mano galintis neišvengiamai ribotą savo valią reikšti (nesąžiningai) kaip vienintelę tiesą, dar nereiškia, kad jis nebesugeba skirti gėrio nuo blogio. Gebėjimas skirti vieną nuo antro dar labiau padidėja, jei tai padeda įgyvendinti savo siekius. Pasak Bepročio, tai reiškia, kad modernusis žmogus nesugeba priimti Dievo mirties kaip savo paties veiksmų rezultato. Pasaulyje be Dievo moralė neišnyksta, tačiau stinga sąžiningumo – drąsos prisiimti atsakomybę už tragiškus padarinius to, kad visi mes esame iš pasaulio.

Sunkiausia našta. – O kas, jei vieną dieną ar naktį į visų vienišiausią vienatvę įsibrautų koks nors demonas ir pasakytų: “Šį gyvenimą, kokį dabar gyveni ir gyvenai lig šiol, turėsi išgyventi dar vieną kartą ir dar daugybę kartų po to; ir nebus nieko nauja, nes kiekvienas skausmas, kiekvienas džiaugsmas, kiekviena mintis, kiekvienas atodūsis, visi neapsakomai maži ir dideli dalykai sugrįš į tave ta pačia seka… Nejau nekristum ant žemės grieždamas dantimis ir neprakeiktum demono, kuris taip šnekėtų? O gal kada nors jau patyrei akimirką, kai būtum galėjęs jam pasakyti: “Esi Dievas ir nieko dieviškesnio dar nesu girdėjęs!” (Linksmasis mokslas, 341 p.).

Amžinojo sugrįžimo idėja, kaip ją suprato Nietzsche, apima individo gebėjimą stebėti savo gyvenimą iš vidaus ir pasiryžimą atmesti bet kokį “išorinį” požiūrį į save patį. Antžmogis, kuris sugeba savąjį gyvenimą tapatinti su viską apimančia egzistencija, nėra kažkokia nemirtinga būtybė. Niekas jame nesitęsia amžinai. Jis neturi kito gyvenimo, išskyrus tą, kurį gyvena. Vis dėlto tas gyvenimas, pasak Nietzsche’s, yra nenutrūkstamas: “Tas gyvenimas – tavo amžinasis gyvenimas” (Kritische Gesamtausgabe, [11] 183 p.).

Nietzsche’s amžinojo sugrįžimo idėjos interpretatoriams kyla problemų tada, kai jie bando atsakyti į klausimą, ar ši mintis pakankamai paaiškina pasaulį, kokį jį pažįstame. Šią mintį jie laiko viena iš galimų kosmologinių teorijų. Todėl daugelis jų galop nusprendžia, kad ši idėja, kaip teorija, nėra koherentiška. Viena vertus, problema ta, kad Nietzche’s tyrinėtojai per daug sureikšmina kai kuriuos neskelbtų jo veikalų fragmentus, kur Nietzsche bando moksliškai “įrodyti” savo teoriją. Turint omenyje, kad publikuotuose veikaluose Nietzsche šia tema užsimena mažai, toks jų požiūris gal ir atrodo suprantamas. Tačiau metodologiškai šis metodas vis dėlto yra neteisingas. Kritikai neatsižvelgia į faktą, kad mūsų pasaulio, kokį jį patiriame, negalima lyginti su pasauliu, kuriame viskas sugrįžta. Kitaip tariant, egzistuoja ne tik tasai vienas pasaulis – visada yra ir “substratas”, kurį paaiškina fundamentali Nietzsche’s mintis, laikytina kosmologine jo hipoteze.

Klausimas, kurio sau šie kritikai nekelia (nors turėtų tai daryti), skamba taip: “Kokiame pasaulyje galėtų gyventi antžmogis?”. Ar pasaulį, kurį “turėtumėte susikurti patys” (Zaratustra, 110 p.), galima palyginti su pasauliu, kuriame gyvename mes? Remiantis Nietzsche’s pasaulio suvokimu, to, kaip pasaulis atsiranda, ir ar apskritai jis atsiranda, negalima atskirti nuo to, koks ir kuo jis yra. Pavyzdžiui, Zaratustros pasaulis, kuriame yra begalė kuriančių/besikuriančių jėgos centrų, negali būti tas pats pasaulis, kuris sukurtas iš nieko (ex nihilo). Pasinaudoję T. Kuhno formuluote galėtume sakyti, kad kalbama ne apie to paties pasaulio matymą dvejopai, o apie dviejų visiškai skirtingų pasaulių matymą. Taigi iš kasdieninio gyvenimo patirties puikiai pažįstami atėjimai ir išėjimai negali mums nieko pasakyti apie nesibaigiantį pasaulio (kaip visumos) vyksmą.

Esminis Nietzsche’s “pasaulio kaip visumos” koncepcijos bruožas yra tas, kad visumos niekada nebuvo, ji niekada netapo tuo, kuo yra; ją galėtume manyti esančią amžino tapsmo (becoming) procese. Tai, kad ji neturi pradžios, reiškia, kad ji neturi ir tikslo: šis pasaulis pats savaime yra jau “įvykęs” visais atžvilgiais, jis jau užbaigtas ir visuomet yra šalia tikslo. Vienoje iš nedaugelio savo kalbų apie amžinąjį sugrįžimą (Zaratustra: “Apie viziją ir mįslę”), Zaratustra klausia: “Ar negali būti taip, kad viskas, kas gali bėgti, jau nubėgo šia gatvele?… Ir ar nėra visi dalykai taip tvirtai susieti, kad ši akimirka paskui save tempia visus būsimus dalykus? Taigi – ir save pačią?” (Kritische Gesamtausgabe, [10] 215 p.). Taigi viskas, kas gali bėgti, galiausiai bėga savęs paties link.

Nietzsche’s mintis čia galėtume iliustruoti muzikos kūrinio atlikimo pavyzdžiu. Negalima tvirtinti, kad muzikinės kompozicijos tikslas ir prasmė yra pasiekti paskutinę natą. Taip pat negalima teigti, kad kiekvienas esamasis momentas priežastiniais ryšiais susijęs su praėjusiais ar ateinančiais momentais. Tačiau partitūra neišvengiamai nustato konfigūraciją ir garsų eiliškumą. Muziką visuomet girdime tik laike. Niekada negirdime jos kaip visumos: susiduriame tik su prabėgančiais garsais. Galėtume teigti, kad muzikos kūrinio atlikimas prabėga per visą kompoziciją. Dabartiniai atlikimo momentai susijusiai prabėga per nesusijusį, tuo pat metu egzistuojantį garsų pasaulį. Tobulai sukomponuotas ir atliktas muzikos kūrinys sukelia pasitenkinimą todėl, kad sugebame kiekviename iš prabėgančių garsų suvokti visą partitūrą.

Šis pavyzdys padės paaiškinti, ką pasauliui reiškia būti visada užbaigtam. Posakiai “universumas” ar “pasaulio totalumas” iš antžmogio lūpų skamba ne vien kaip erdvės nuoroda, bet ir kaip laiko totalumas. Amžinas sugrįžimas, kaip persiduodanti idėja, reiškia, kad pasaulio visuma visada yra užbaigta – visais aspektais, kiekvienu momentu. Kitaip tariant, ji yra užbaigta visame nenuosekliame pasaulio istorijos bėgsme. Pasaulio istorija tarsi muzikos kūrinys ir tam tikru metu “skambantys” jos garsai prabėga visomis “kūrinio” fazėmis. Tvirtinimas, kad pasaulis kaip visuma yra amžinai užbaigtas, nereiškia, kad fundamentalus pasaulio istorijos pagrindas patiria tik formalius pasikeitimus. Amžinas pasaulio užbaigtumas reiškia, kad jis kaip visuma visuomet užbaigtas tiek erdvės, tiek laiko požiūriu. Konkrečią akimirką tarsi apšviečiantis dabar tėra amžinai sugrįžtanti dabartis. Amžinasis sugrįžimas nereiškia, kad pasaulio visuma vėl ir vėl cikliškai kartojasi. Iš to išeitų, kad universumas – nesibaigianti ciklinė kitų ciklų visuma. Tačiau Nietzsche tokią amžino sugrįžimo interpretaciją atmeta: “Visas tapsmas vyksta pasikartojimo rėmuose, todėl tokie atsiradimo ir išnykimo analogai kaip žvaigždės, potvyniai ir atoslūgiai, diena ir naktis arba metų laikų kaita yra neadekvatūs amžinojo sugrįžimo apibūdinimai” (Kritische Gesamtausgabe, [11] 157 p.).

Apibendrinant amžinojo sugrįžimo idėją galima pasakyti, kad pavienė akimirka nepaliaujamai skrieja ratu per visuomet egzistuojančią pasaulio visumą. Tikrų tikriausiam antžmogiui “iš kūno ir kraujo”, gebančiam priimti amžinojo sugrįžimo idėją (ir galinčiam ją paversti savo “kūnu ir krauju”), laikinė pasaulio visuma taptų jo dabartimi. Jis stovėtų prieš atvirus vartus į universumą. Amžinasis sugrįžimas visuomet sugrįžta, jis neturi “pirmosios akimirkos”, neturi precedentų. Galėtume sakyti, kad Nietzsche’s požiūris yra kiek paradoksalus: “Viskas visuomet vyksta pirmą kartą, nes egzistuoja tik vienas ratas”. Jei pats laikas bėga ratu ir nuolat grįžta prie savęs paties, tuomet visuma niekada neprasideda: gyvenimas gyvena amžinai, kartą ir visiems laikams.

Antžmogis išsilaisvina iš anksčiau egzistavusio antgamtinio pasaulio pančių. Tuo pat metu jis nusimeta moralinės pasaulio tvarkos ir visų ankstesnių savo veiksmų naštą. Būtent amžinojo sugrįžimo idėja atveda prie to, kad jis gali viską daryti pirmą kartą. Šios idėjos skelbėjas kiekvieną akimirką kaip absoliučią pradžią iššaukia iš savęs. Moralinė jo veiksmų prigimtis glūdi jo paties viduje, o ne kokiame nors prieš tai egzistavusiame moraliniame kodekse. Šiuo atžvilgiu antžmogis akivaizdžiai skiriasi nuo to, ką Zaratustra vadina “paskutiniuoju žmogumi”.

Zaratustros “paskutinysis žmogus” yra ateities ženklas, taigi jis negali būti savo laikmečio gelbėtoju. Jo laikmetis – laukimo metas. Jis laukia ateities, kai viskas bus “geriau” – kai bent jo anūkams bus geriau. Tokios ateities specifika ta, kad ji gali pasirodyti tik paskutiniojo žmogaus akiratyje: ateitis – nors jos dar nėra – neišvengiamai ateis. Vis dėlto laikiniame paskutiniojo žmogaus akiratyje esanti ateitis tėra dabarties pratęsimas. Už paskutiniojo žmogaus akiračio ribų esanti ateitis jam niekada neateis. Užsitęsusi jo dabartis yra tarsi nesibaigianti linija, už kurios nieko nėra. Paskutinysis žmogus negali užsitikrinti efektyvios ateities. Ateities tiesiogine šio žodžio prasme jam netrūksta. “Būsimasis laikas”, kaip mes jį paprastai suprantame, visada ateina ir yra monotoniška viena po kitos einančių dabarčių seka ir t.t. Paskutinysis žmogus yra paskutinis todėl, kad po jo jau nieko nebėra. Kad ir kas po jo ateitų, vis tiek priklausys paskutiniojo žmogaus pasauliui, jo asmeniškai suvokiamam laikiniam akiračiui. Dėl šios priežasties jis būtų tik dar vienas “paskutinysis žmogus”. Kitaip tariant, paskutinysis žmogus nėra paskutinis santykyje su buvusiais prieš jį. Paskutiniuoju žmogumi gali būti tik visiškai kitokį laikinį akiratį turintis žmogus. Antžmogio akiratį. Paskutiniojo žmogaus laikmečio pabaigą žymi būtent antžmogio atsiradimas. Šio naujojo laikmečio horizonte paskutinysis žmogus pasirodyti nebegali, nes tai kūrybos ir išsigelbėjimo metas.

Vienoje svarbiausiųjų “Zaratustros” dalių (“Apie išgelbėjimą”), Zaratustra skelbia: “Išgelbėt praeitį ir kiekvieną “taip buvo” paversti “taip norėjau aš” – tai vadinu išgelbėjimu”. Ką gali reikšti šie mįslingi žodžiai? Atsakymas galbūt slypi keliomis eilutėmis aukščiau: “Vaikštinėju tarp žmonių kaip tarp ateities skeveldrų: ateities, kurios ieškau. Mano kūrybos tikslas yra surinkti ir susieti tai, kas yra skeveldra, mįslė ar siaubingas šokis”. Remdamiesi šiomis citatomis galėtume sakyti, kad antžmogio požiūriu paskutiniojo žmogaus pasaulis – išbarstytų skeveldrų pasaulis. Šias skeveldras kartu laiko tik tradicinė moralė, pagrįsta ankstesniojo žmogaus baimėmis ir viltimis. Šį dekonstruotą pasaulį antžmogis sudrebina savo kūrybine valia, kad iš skeveldrų galėtų sukurti naują pasaulį. Taigi paskutiniojo žmogaus pasaulis – homogeniškas, o antžmogio pasaulis – nuolatinis naujo “garso” išsiveržimas identiškoje pasaulio visumoje. Tai reiškia, kad tik kūrėjas kūrybos akimirką minėtam “taip buvo” gali pasakyti “taip!”. Tik jis gali išlaikyti amžiną pasaulio dabartį kiekvieną jo akimirką.

Tuomet galime klausti: “Kas galiausiai sieja Dievo mirtį arba amžinojo sugrįžimo idėją su mumis?” Mes žinome, kad gyvenimo pabaigoje Nietzsche išprotėjo. Tačiau labai jau paprasta būtų teigti, kad mąstyti, kaip mąstė Nietzsche, gali tik beprotis. Jo diagnozuotai krikščioniškosios pasaulėžiūros griūčiai negalime likti abejingi: į mūsiškį ateizmą nevertėtų žvelgti paviršutiniškai. Nietzshe’s atsako į dvigubą iššūkį (tikėjimo praradimą ir nesugebėjimą gyventi be jo) esmė ta, kad jis sukūrė naująjį kūrėją – kažką, kas ir vėl įstengtų sujungti Žmogų ir Pasaulį. Tačiau Nietzsche jautė, kad norėdamas tai įgyvendinti, žmogus privalės pradėti mąstyti apie savo egzistenciją, o žmogui tai visų sunkiausia našta.