Debatai dėl cenzūros

Pirmiausia trumpai aptarkime, ką vadiname nepriklausomais leidiniais. Apibrėžimą paimsime iš “Redaktoriaus žodžio”, kurio autorius yra Ferencas Köszegas, steigiamasis žurnalo Pašnekovas (Beszélö) – įtakingiausio periodinio Vengrijos savilaidos leidinio – redaktorius:

Rusiškas žodis samizdat paraidžiui reiškia nepriklausomą leidybą. Šalyje be cenzūros jis neturi prasmės. Tačiau ten, kur vyriausybė pasilieka sau teisę leisti arba uždrausti knygų, žurnalų ar straipsnių leidybą, viskas, kas išvysta dienos šviesą ir plinta be cenzoriaus antspaudo, yra savilaida. Cenzūra ir savilaida yra priklausomos viena nuo kitos – kol egzistuoja cenzūra, tol plinta ir necenzūruojami tekstai.

Trumpa Vengrijos savilaidos istorija

Remiuosi Ferenco Köszego istorine apžvalga, kuri, kaip “Redaktoriaus žodis”, paskelbta knygoje Roundtable, Digest of the Independent Hungarian Press, 1987, p. 1-2, 3-5.

Nors už viešai sakomą asmeninę nuomonę grėsė nuožmus valstybės teroras, savilaida Vengrijoje egzistavo jau nuo XX a. 6-ojo dešimtmečio pradžios. Geriausius Vengrijos rašytojus supo tylos siena, bet tarp draugų vis tiek sklido jų eilėraščiai ir rašiniai. Įvairių bendruomenių atstovai gausiai platino religinę literatūrą. Po 1956-ųjų revoliucijos tarp intelektualų, darbininkų ir studentų paskleista dešimtys politinių manifestų, deklaracijų ir esė. Policijos sučiuptiems jų autoriams tekdavo kalėti ne vienus metus. Taip nutiko ir revoliucinės vyriausybės nariui, išskirtiniam politiniam mąstytojui Istvánui Bibui.

Žodis savilaida į vengrų kalbą atėjo drauge su necenzūruojamos rusų ir lenkų leidybos praktika. Savilaida – tai nelegaliõs spaudos ir disidentų ar kitais sumetimais draudžiamõs literatūros leidyba ir sklaidos sistema. Vengrijoje ši veikla, modeliuojama pagal Rusijos pavyzdį, tiesiogiai veikiama ir lenkų savilaidos, ypač suklestėjo 1977 m.

Ankstyvuoju savilaidos periodu išleista apie 170 leidinių, daugintų dažniausiai rašomosiomis mašinėlėmis ar kalke. Pirmasis ir vienas pačių svarbiausių buvo Marksizmas ketvirtuoju dešimtmečiu (Marxizmus a negyedik évtizedben). Kitas “savileidinys” – 800 puslapių Jánoso Kenedi’o sudarytas Profilis (Profil; pavadinimas reiškia vengrų terminą leidyklos užmojams ar veiklos sričiai nusakyti). Tai didžiulis eilėraščių, apsakymų, esė ir straipsnių, kuriuos 8-uoju dešimtmečiu atmetė oficialioji periodika, rinkinys. Svarbiausias ir gana rizikingas ankstyvosios savilaidos sumanymas buvo tritomė 1000 puslapių Ferenco Donátho ir kitų sudaryta “Knyga Istváno Bibo atminimui” (Bibo-emlékkönyv). Bibo pateikta Vengrijos visuomenės analizė ir jo teorija apie “kompromisus iš principo” padarė didžiulę įtaką Vengrijos intelektualams. Beje, ši teorija stulbinamai primena lenkų KOR ribotos revoliucijos koncepciją.

“Rašomųjų mašinėlių” laikotarpiu leisti ir du žurnalai. Vengrijos apžvalgininkas (Magyar Figyelö) daugiausia rašė apie vietinius reikalus ir vengrų nacionalinių mažumų likimą kitose šalyse. Rytų Europos apžvalgininkas (Kelet-Europai Figyelö) spausdino vertimus iš sovietinio bloko šalių savilaidinės spaudos ir iš emigrantų tenlaidos.

1981 m. įvairios grupės, paveiktos milžiniškų nepriklausomos spaudos mastų Lenkijoje (jau veikė Solidarno??), suskato aktyviau platinti savilaidos produkciją. Pirmasis mechaniškai padaugintas leidinys buvo 5-asis Rytų Europos apžvalgininko numeris “Lenkiška vasara” (A lengyel nyár), išėjęs 1981 m. rugpjūtį.

Wojciecho Jaruzelskio manevras smarkiai sukrėtė Vengrijos opoziciją. Žlugus iliuzijoms, dingo ir noras aktyviai priešintis. Kad ir kaip būtų, dauguma disidentų, į Lenkijos eksperimentą žvelgusių kritiškai, pradėtą darbą nusprendė tęsti. Nustota leisti tik du iš ankstyvųjų žurnalų – Išformuotoją (Kisúgo, kaip priešpriešą Informuotojui) ir Vengrijos apžvalgininką. O politinis kas tris mėnesius leidžiamas žurnalas Pašnekovas (žodis beszélö reiškia ir pašnekovą, ir kalinių lankymo valandas), išliko.

Savilaidoje pasirodžius pirmosioms apžvalgoms, imta leisti ir knygas. Pirmoji ir produktyviausia nepriklausoma leidykla buvo Gáboro Demszky’o AB Nepriklausoma leidykla (AB Független Kiado), veiklą pradėjusi 1982 m. Greta politinių straipsnių rinkinių (“Priedas Rytų Europos istorijai”, “1956-ieji”, “Lenkija”, “Gulagas”) ji vis didesniu tiražu leido užsienio ir vengrų autorius, gyvenančius namuose ar svetur. Buvo išleistas George’o Orwello “Gyvulių ūkis” (Animal Farm), Václavo Havelo pjesės, keletas Milano Kunderos romanų. Vienas populiariausių (ir rizikingiausių) žingsnių buvo autobiografinis György’o Faludy’o, iškilaus vengrų rašytojo ir poeto, romanas. 600 puslapių “Smagios dienelės pragare” (Pokolbeli víg napjaim), jau išleistos anglų, prancūzų, vokiečių, švedų ir japonų kalbomis, vengriškai dienos šviesą išvydo kaip “savileidinys”.

Kita nepriklausoma leidykla – Jeno Nagy’o ABC spaustuvė – žmonėms padovanojo Arthuro Koestlerio “Tamsybę vidudienį” (Sonnenfinsternis) ir Raoulio Wallenbergo biografiją. Vengriškuoju spaliu (M.O. Független Kiado) pasivadinusi leidykla, kurią įsteigė kompromisų nepripažįstantis revoliucijos dalyvis György’s Krassas, pagrindine savo užduotimi laikė veikalų ir dokumentų, susijusių su 1956-ųjų įvykiais, spausdinimą. Ji išleido Istváno Bibo 1956 m. rašytus tekstus, žymaus lenkų poeto ir žurnalisto Wiktoro Woroszylskio “Vengrišką dienoraštį” (Dziennik węgierski), autobiografinius Bélos Szászo, išgyvenusio Rajko teismą, veikalus, George’o Orwello romaną “1984-ieji” (Nineteen Eighty-Four) ir kt. Greta šių stambiųjų leidėjų, savilaida užsiėmė ir keletas mažesnių – Srautas (Áramlat), Katalizacijos biuras (Katalizátor Iroda), Vaizdas iš apačios (Alulnézet), Laisvalaikis (Szabadidö). Būtina atskirai paminėti avangardinius meninius Inconnu Art Group leidinius ir politinius dokumentus, naudotus kaip meno objektai. Nors cenzūra Vengrijoje, palyginti su kitomis komunistinio bloko šalimis, buvo liberalesnė, minėti leidiniai niekada nebūtų pasiekę vengrų skaitytojų, jei ne nepriklausomų leidyklų veikla.

Verta paminėti ir keletą Vengrijos savilaidinės periodikos pavadinimų: Pašnekovas (Beszélö), Pašnekovas iš svetur (Máshonnan Beszélö), AB šauklys (AB Hírmondo), Demokratas (Demokrata), Už kompaso lauko ribų (Égtájak között), Vandenženklis (Vízjel), Vengrijos žydas (Magyar Zsido) ir Sien/laik/raštis – Transilvanijos stebėtojas (Határ/idö/naplo – erdélyi figyelö). Paprastai naudotasi rotacinės trafaretinės spaudos ir šilkografijos technikomis, “rėmeliu” (jis atkeliavo iš ankstyvosios Lenkijos savilaidos – tai abiejų technikų derinys), fotokopija. Knygoms leisti nuo 9-ojo dešimtmečio vidurio itin dažnai naudota ofsetinė spauda.

Apie 1988 m. kraštutinė opozicija jau buvo surinkusi daugumą, ėmė steigtis demokratinės organizacijos, vėliau virtusios partijomis, ir jau niekas negalėjo sustabdyti staigaus nepriklausomų leidinių proveržio. Todėl paskutinio komunistų vyriausybės ministro pirmininko Mikloso Németo pareiškimas 1989 m. gegužę, kad jau nebereikia iš anksto gauti leidimo bet kokio pobūdžio knygoms ir laikraščiams spausdinti, buvo tik viešas politinės realybės pripažinimas. Tai laikytina cenzūros, egzistavusios ilgiau kaip 4 dešimtmečius, nes komunistinis valdymas buvo pratęstas pasitelkiant karinę jėgą, oficialia pabaiga.

Vos per dvylika metų (1977-1989) Vengrijoje savilaidininkai išleido apie 300 knygų ir dvi dešimtis periodinių leidinių.1 Šis derlius gali pasirodyti ne toks gausus ir įvairiapusis kaip Sovietų Rusijoje, vengrai turėjo gerokai mažiau “mobilizuotų pajėgų” nei nepriklausoma Lenkijos spauda, daugelį metų kursčiusi visuomenės pasipriešinimą komunistų valdžiai ir kariniam režimui. Tačiau net ir po daugelio metų du išskirtiniai Vengrijos savilaidos nuopelnai atrodo gana ženklūs – tai intelektualinė jos galia ir radikalus įsipareigojimas tiesai bei teisingumui. Tą aiškiai rodo debatai apie cenzūrą, kadaise vykę tiek savilaidos leidiniuose, tiek kituose laisvuose forumuose (pavyzdžiui, 1985 m. viešose diskusijose Alternatyvios kultūros forume ir Vengrijos rašytojų sąjungoje).

“Neegzistuojantys” cenzoriai “egzistuojančiame socializme”

“Vengrijoje cenzūros nėra”, – nekaltu veidu pareiškė György’s Aczélis, kuris daugiau nei du dešimtmečius buvo Vengrijos komunistų partijos CK kultūros sekretorius, 1980 m. kalbėdamasis su Paulu Lendvai’umi.2 Tačiau visi gerai žinojo, kad šalyje, kurioje “egzistuoja socializmas”, taip pat egzistuoja (savaime suprantama, turėjo egzistuoti) ir toks dalykas kaip cenzūra. Tad šis teiginys, ištartas įtakingiausio komunistų veikėjo, atsakingo už kultūros politiką, buvo tik įprastas propagandinis melas arba orveliškosios “dvikalbės” pavyzdys.

Valstybės biurokratai ir partijos politinis biuras nuolat diskutuodavo, kaip elgtis su “priešiškomis opozicinėmis grupuotėmis” ir jų “nelegaliais leidiniais”, tačiau viešai savo principų nedeklaravo, niekada nepaskelbė draudžiamų knygų ar autorių sąrašų, nors 9-uoju dešimtmečiu to atkakliai reikalavo, pavyzdžiui, maištingi Pasaulinio judėjimo (Mozgo Világ) redaktoriai ir Vengrijos rašytojų sąjungos atstovai. Vėlyvuoju Kádáro laikotarpiu kasdieninę administracijos veiklą jau buvo persmelkęs atsainumas.

Neverta nė sakyti, kokį svarbų vaidmenį vaidino “minčių policija”, ypač III/3 Valstybės saugumo korpuso departamentas. Kratos namuose, trumpalaikiai areštai, didžiulės baudos ir įvairios kitos “priemonės” buvo nuolat taikomos nuo 1981 m. iki pat 1988-ųjų. Sunaikinta tūkstančiai savilaidos knygų ir laikraščių, konfiskuota nemažai kopijavimo aparatų. 1982-1984 m. dažniausiai buvo persekiojami ir baudžiami žurnalų Pašnekovas ir Šauklys redaktoriai. 1983 m. pavasarį Gáborą Demszky, vyriausiąjį AB Nepriklausoma leidykla redaktorių, policininkai užpuolė gatvėje. Dėl tariamai panaudoto smurto prieš pareigūnus jis buvo nuteistas šešiems mėnesiams kalėjimo lygtinai. Kiek vėliau imta atkakliai persekioti Vengrijos spalio redaktorių György Krassą ir Demokrato, Už kompaso ribų, Katalizacijos biuro redaktorius – kelissyk darytos kratos jų namuose, skirtos milžiniškos baudos.

“Aksominiame kalėjime” ir už jo

Pirmasis konceptualus savilaidos leidinys, sudavęs rimtą smūgį valstybinei cenzūrai, buvo Mikloso Haraszti’o pamfletas, iš pradžių pavadintas “Cenzūros estetika”,3 o vėliau angliškai išėjo kaip “Aksominis kalėjimas”.4 Kritinis Haraszti’o požiūris į cenzūros veiklą pradėjo formuotis 8-ojo dešimtmečio viduryje, kai vadinamoji kadaristų sąjunga Vengrijoje dar atrodė gana stipri, o institucinė kultūros, mokslo, švietimo kontrolė – nepajudinamai tvirta. Be to, dauguma menininkų, rašytojų ir intelektualų, dirbančių valstybės tarnyboje, panašu, ne tik gerbė komunistinio režimo taisykles, bet ir noriai jį rėmė. Tokia bendra lojalumo politika leido Haraszti’ui apibendrinti, kad, praėjus maždaug dviem dešimtmečiams po 1956-ųjų revoliucijos, kasdieninė Vengrijos valdžios veikla daugumą cenzūros principų ir funkcijų sėkmingai perkėlė patiems menininkams, kurie cenzūruoja save, intelektualams, kurie save disciplinuoja. Jis manė, kad tai didžiausias naujosios valstybinės kontrolės sistemos iššūkis kultūriniam ir intelektiniam gyvenimui – trumpai tariant, “naujoji civilizacija”. Štai keli šmaikštūs istorinio jos naujoviškumo aprašymai Haraszti’o akimis:

Cenzūra jau nėra vien paprasta valstybės išmonė. Iškilo nauja estetinė kultūra, kurioje į vienas kito glėbį puola cenzoriai ir menininkai. […]
Ši knyga nekelia sau tikslo pateikti liūdną anekdotų apie cenzūrą rinkinį ar akademinę blogosios kontrolės sistemos analizę. Šios dvi prieitys, paprastai mėgstamos Rytų Europos tyrinėtojų, yra geros, jei norima išvengti svarbesnių klausimų. Kas kuria šią kultūrą? Kodėl? Kaip? Kodėl ji tokia patvari? Ar atviro arba slapto teroro grėsmė yra pakankama priežastis jai išlikti? Ar menui klestėti tikrai būtina laisvė?5

Net šie klausimai gerai atskleidžia faktą, kad Haraszti’s, dažnai stipriai ironizuodamas ir ne be sarkazmo, kurio pamflete gausu, noriai prisiėmė advocatus diaboli vaidmenį. Jo istorinės pastabos apie minties ir meno laisvę atrodo vis dar aktualios ir vertos dėmesio:

Tik nuo XX a. vidurio menas tapo antiautoritarizmo sinonimu. Tik nuo tada menas virto atpažįstamu asmeninės savimonės, abejojančios pasaulio tvarka ir prieš ją protestuojančios, simboliu. Kurį laiką buržuazinė civilizacija laikėsi nuomonės, kad meno autonomija pati savaime gali būti kenksminga. Laikotarpis, kai tokia perspektyva galiojo, apima tik vieną meno istorijos atkarpą.

Bet man regisi, kad atmintis vis dėlto pernelyg trumpa. Sinologai ypač džiūgauja, suradę ironijos, satyros, nepagarbos ženklų tūkstantmetės imperijos poezijoje, kuri iš pradžių atrodė negalinti daryti nieko kita, kaip tik šlovinti imperatorių. Taip būta ir viduramžiais – argi eretikai neperinterpretuodavo galiojusių dogmų argi jie nebūdavo už tai smerkiami tol, kol jų pažiūras priimdavo? Man, žinoma, nėra jokio pagrindo dvejopos totalitarinio socializmo kalbos laikyti bent kiek destruktyvesne ar teigti, kad ji darys ne tokį ilgalaikį poveikį, kaip jos pirmtakės.

Komunikacija, skaitant tarp eilučių, jau įsivyravo sureguliuotoje mūsų kultūroje. Ši technika nėra vien menininko įgūdis. Biurokratai taip pat skaito tarp eilučių – jie irgi taiko autocenzūrą. Net pačiam lojaliausiam asmeniui reikia akinių, kad įstengtų skaityti tarp eilučių – tai iš esmės yra vienintelis būdas, kaip iššifruoti tikrąją mūsų kultūros struktūrą. Tikroji komunikacija vyksta tik tarp eilučių. O erdvė tarp eilučių ir yra viešasis gyvenimas.6

Ar daug džiaugsmo tokia perversiška komunikacija gali atnešti joje dalyvaujantiems? Haraszti’s pateikia meistrišką atsakymą, tiek empatišką, tiek ironišką:

Tegul skaitytojai nemano, kad bjaurimės šito įslaptinto viešojo gyvenimo perversiškumu ir dalyvaujame jame per prievartą. Priešingai: rašymo tarp eilučių technika tolygi meninėms technikoms. Tai amato dalis ir profesionalumo išbandymas. Net prestižą, suteikiamą valdininkijos, iš dalies išpranašauja talentas kalbėti tarp eilučių. Kas nepasakoma, yra ne mažiau svarbu (o dažnai ir svarbiau) negu tai, kas pasakoma.7

Haraszti’o knyga buvo priimta nuotykingai tiek Vengrijoje, tiek pasaulyje. Ją rašyti autorius pradėjo 8-ojo dešimtmečio viduryje, o rankraštį spėjo pabaigti iki 1980 m. rugpjūčio – likus vos dienai iki Lenkijos Solidarno?? didžiosios pergalės. Pirmą sykį ji išleista 1981 m. Budapešte kaip kalke dauginta savilaidos brošiūra. Kitas savilaidinis variantas vengrų kalba8 (jau knygos pavidalu) išleistas 1985 m., o vertimai į prancūzų, vokiečių ir anglų kalbas9 pasirodė 9-uoju dešimtmečiu, kaip ir slaptasis variantas Kantono dialektu, neseniai išspausdintas Honkonge.

Be abejonės, Haraszti’o pamfletui didelę įtaką padarė György’o Konrádo ir Iváno Szelény’o knygoje “Intelektualai pakeliui į klasinę valdžią” (iš pradžių taip pat išleistoje savilaida) išdėstyta teorija.10 Kadangi komunizmas (ar valstybinis socializmas) buvo oficialiai deklaruojamas kaip sistema, paremta – bent jau teoriškai – nekvestionuojamomis marksistinėmis doktrinomis, visi jos oponentai stengėsi savo kritines pažiūras reikšti remdamiesi bent jau šiek tiek struktūruota teorine baze.11 Haraszti’o knygos angliškojo leidimo pratarmėje György’s Konradas komentuoja:

Anksčiau knygoje “Intelektualai pakeliui į klasinę valdžią”, parašytoje kartu su Ivánu Szelény’u, bandžiau nagrinėti, kaip valstybiniame socializme inteligentija buvo betampanti atskira klase. Būtent 8 dešimtmečio viduryje visuomenę apėmusios nuotaikos įkvėpė teoriją, kad valstybinio socializmo sąlygomis cenzūra yra neatsiejama literatūros dalis, sudaromasis ir konstruojamasis jos elementas, pamažu nusavintas valdančiojo elito. Suvokėme, kad komunizmas – tai sistema, kurioje valdžią palaiko ne vien policija.12

Haraszti’o pamfletas išprovokavo kritinius vengrų rašytojų ir intelektualų pamąstymus. Du iš jų – poetas, filosofas György’s Petris ir istorikas Gáboras Klaniczay’us – savo komentarus išspausdino Pašnekove, įtakingiausiame Vengrijos savilaidos žurnale. Savo straipsnyje13 Petris radikaliai atmetė Haraszti’o “naujosios civilizacijos” sampratą. Jis kategoriškai neigė, kad bet kokia cenzūra kada nors galėjo stiprinti kultūrą; nenorėjo sutikti ir su tuo, kad rašytojai ir intelektualai iš tokio kompromiso kada nors galėję turėti naudos ar bent kūrybiškai prie jo prisidėti. Priešingai: jis įžvelgė vis daugiau vilčių teikiantį intelektualinės autonomijos siekimą, bandymus atkurti moralinius intelektualinio gyvenimo principus ir profesinės kokybės standartus. O valstybinio socializmo cenzūra buvo praradusi bet kokius autentiškus ideologinius principus ir atskleidė tikrąją represinę policinės valstybės prigimtį.

Klaniczay’us savo straipsnyje14 apsvarstė tiek Haraszti’o, tiek Petri’o argumentus. Pirmiausia jis konstatavo, kad “Haraszti’s ir Petri’s, atrodo, kalbėjo ne apie tuos pačius dalykus” ir abu nekreipė dėmesio į tikrąją kultūros prigimtį. Kad ir kaip būtų, jis mielai pripažino “teigiamą Haraszti’o satyrinių-pesimistinių sutirštinimų poveikį”, mat jie įkvepia kritiškai mąstyti ir ieškoti kontrargumentų. Klaniczay’aus manymu, Haraszti’ui nepasisekė tuo atžvilgiu, kad pamfletas išleistas per vėlai, mat jo požiūris į postalinistinės autocenzūros persmelktą “naująją civilizaciją” gerokai atgyveno:

Šiandien mieliau sutikčiau su Petri’o pažiūromis nei su Haraszti’o vizija. [Tačiau] Haraszti’o knyga, mano žiniomis, apskritai yra pirmas bandymas aprašyti naują suvaržymų tipą ir galimą jų poveikį socializmo kultūrai kaip sistemai, todėl nusipelno daug daugiau nei vien pikto atmetimo. […] Petri’ui nederėjo kritikuoti Haraszti’o dėl poetinio “naujosios civilizacijos” sutirštinimo – verčiau reikėjo pabrėžti, kad pati sistema, kaip teigia autorius, yra labai statiška.

Kultūra plačiąja prasme yra kasdieninė visuomenės veikla, kurios negali nei reguliuoti ciniški, neišrankūs biurokratai, nei remti vien herojiška keleto radikalių intelektualų rezistencija, – o tai ir neleidžia Klaniczay’ui labai optimistiškai žvelgti į ateitį.

Ištikimi “dofinologijos” kronikininkai

Painus valstybinės kontrolės mechanizmas nubrėžė laisvų tyrimų ir viešų debatų ribas, ypač humanitarinių ir socialinių mokslų srityse. Juos turėjo šiek tiek atsverti privatūs seminarai butuose, vadinamieji “naminiai seminarai” (flying seminars), narplioję opius praeities ir ateities klausimus. Tuo metu netgi būta keleto aistringų “kronikininkų”, kurie registravo cenzūros priekabiavimus ir intelektualinės rezistencijos pasireiškimus. Pavyzdžiui, istorikas Miklosas Szabas, aprašydamas akademines Vengrijos institucijas nelaisvės dešimtmečiais, pabrėžė svarbų faktą, kad dėl slapto, bet vis dar jaučiamo 1956-ųjų revoliucijos poveikio kai kurios iš jų įstengė išlaikyti tam tikrą autonomiją.15 (Dauguma mokslo darbuotojų, dalyvavusių revoliucijos įvykiuose, kai 7-ojo dešimtmečio pradžioje buvo paleisti iš kalėjimo, rado prieglobstį kai kuriuose mažiau kontroliuojamuose akademiniuose tyrimų institutuose.) Kitas disidentas – filosofas György’s Bence analizavo komunistų partijos ideologines kampanijas, nukreiptas prieš laisvus tyrimus ir viešas diskusijas.16 Literatūros redaktorius Ferencas Köszegas išsamią 1985 m. parašytą studiją17 apibendrino tokiu teiginiu: Šiandien cenzūra socialinių mokslų publikacijas varžo daug stipriau nei grožinę literatūrą, o abstrakčias idėjas kontroliuoja daug griežčiau nei empirinius faktinius atradimus.

Tiesa, kai kuriais atvejais lygiai toks pat teisingas būtų ir priešingas teiginys – pažiūrėkime, kiek daug uždrausta dokumentinių filmų, neleista skelbti tyrimų apie skurdą, korupciją ar čigonų diskriminaciją ir panašiai. Köszegas čia pateikia įdomų palyginimą:

Didesnė tikimybė, kad vidutinių skaitytojų, o iš esmės visų normalių žmonių, pasitikėjimą palaiminga marksizmo ir leninizmo pranašyste labiau sukrės sociologinė studija, įrodanti, kad daugelyje kaimų užkrėstas geriamasis vanduo, bet valdžiai tai nerūpi, negu paprastas konstatavimas, kad Engelso tezės apie “gamtos dialektiką” yra banalios arba apskritai beprasmės. Tačiau pirmąją studiją galima paskelbti, o antrosios – ne, nes cenzūruodama filosofines publikacijas partija vis dar sergsti ir gina Doktriną, į kurią jau niekas nebežiūri rimtai.

Komunistams perėmus valdžią 1948 m., cenzūros akiratyje atsidūrė ir literatūrinis bei intelektualinis kultūros paveldas. Kartais būdavo pakeičiami tik paskiri žodžiai ar vardai, dėl “ideologinių” priežasčių praleidžiamos eilutės, o kitais atvejais ištisi romanai, apsakymai, atsiminimai ar eilėraščiai būdavo paliekami už XIX ir XX a. tautos klasikų “rinktinių raštų” ribos. Ši gėdinga stalinistinė cenzūra paskatino daugelį nepriklausomos minties autorių ir redaktorių dokumentuoti tokią “filologinę prievartą” ir viešinti tai savilaidos, o, jei pavyks, tai ir legaliuose leidiniuose, slaptuose arba viešuose seminaruose. Atkakliausi vengrų klasikų, kritusių pomirtinėje kovoje su cenzūra, gynėjai buvo Mátyásas Domokosas, Lászlo Szörény’s, Péteris Balassas, Ákosas Szilágy’s ir Ferencas Köszegas. Iki pat 9-ojo dešimtmečio pradžios gyvavo intelektualinė mada, ironiškai vadinta “dofinologija”, ginti tautinių klasikų kūrybą nuo komunistinių cenzorių. Šis pseudomokslinis žodis, šmaikšti Lászlo Szörény’o, tuo metu jauno literatūros istoriko, išmonė apeliuoja į Prancūzijos jėzuitų, vėlyvaisiais viduramžiais sistemingai cenzūravusių antikos autorių kūrinius, kad jie tiktų jaunam sosto įpėdiniui dofinui (ad usu Delphini), veiklą. Szörény’s sarkastiškai apibendrino: “Šitaip visi skaitytojai iš komunistinių šalių, nori jie to ar nenori, tapo Prancūzijos sosto įpėdiniais!”

Pavieniai skandalai, susiję su valstybine kultūros kontrole, stulbinamai iškilo aikštėn, kai buvo konfiskuota keletas periodinių literatūrinių ir kultūros žurnalų numerių, o nepaklusnūs jų redaktoriai staiga pakeisti. Steigiamasis savilaidinio Pašnekovo redaktorius Sándoras Szilágy’s išanalizavo tokių išskirtinių mėnraščių kaip Pasaulinis judėjimas (Mozgo Világ), Kino kultūra (Filmkultúra), Šiuolaikinis (Kortárs), Šaltinis (Forrás) ir Tisos peizažas (Tiszatáj) konfliktus su cenzūra nuo 7-ojo iki 9-ojo dešimtmečio pradžios.18 Laikraščių ir žurnalų kontrolės mechanizmas buvo “apdraustas su pertekliumi” ir itin biurokratinis. “Savininko” (dažniausiai tai būdavo vietinė partinė ar valstybinė organizacija), Nacionalinės informacijos įstaigos (Tájékoztatási Hivatal) ir Centro komiteto Ypatingojo poskyrio pareiga buvo išvengti politinių “nefunkcionalumų”, tačiau retkarčiais vis tiek nepavykdavo užkirsti jiems kelio.

Šie atvejai buvo paviešinti ir aistringai aptarti 9-ojo dešimtmečio Vengrijos rašytojų sąjungos visuotiniuose suvažiavimuose kaip vienas pagrindinių klausimų “kolektyviniuose” autorių skunduose. Nėra ko stebėtis – juk tie žurnalai kartu su vieninteliu nuo pat 1957 m. leistu savaitraščiu Gyvenimas ir literatūra (Élet és Irodalom), skaitytu daugiausia dėl kritinių diskusijų, drąsių reportažų ir interviu, turėjo gerą reputaciją, o savo misija laikė intelektualinio ir viešojo šalies gyvenimo formavimą. Garsiausias iš visų skandalų, be abejonės, buvo jaunõs ir radikalios Pasaulinio judėjimo redkolegijos pakeitimas 1983 m. Tuo metu niekam nebuvo paslaptis, kad šį itin populiarų žurnalą perėmusi nauja redaktorių ir autorių karta nuolat konfliktuoja su kai kuriais partijos funkcionieriais ir cenzūros organais. Ironiškai kartodami marksistinį lozungą, esą ir jie kaip proletariatas “neturi ko prarasti, išskyrus grandines”, užsispyrę redaktoriai nusprendė nepaisyti formalių instrukcijų iš viršaus ir atvirai paprašė visuomenės palaikymo. Tarsi mesdami iššūkį būsimieji rezistentai pareikalavo, kad cenzūros organai pateiktų išsamų draudžiamų autorių ir knygų sąrašą, o šiuos toks reikalavimas dar labiau siutino. Kad apgintų žurnalą ir jo leidėjus, žmonės pusiau spontaniškai pradėjo didelę solidarumo kampaniją. Siuntė protesto laiškus, rengė viešas diskusijas, Budapešto universitetų studentai organizavo demonstracijas, bet viskas buvo perniek – redaktorių kolegijai vis tiek teko pasitraukti. Vis dėlto tai suteikė vilčių, kad viešas protestas gali sulaukti masinės paramos, o tai buvo ženklas, kad valstybinė cenzūra ilgai nesitęs.19

Maištai Vengrijos rašytojų sąjungoje

Tarp visų skandalingų konfliktų išnyra dvi ypač svarbios diskusijos per Vengrijos rašytojų sąjungos suvažiavimus. Pirmasis vyko 1981 m. gruodį, o antrasis – 1986 m. pabaigoje, praėjus trisdešimčiai metų nuo 1956-ųjų revoliucijos. Gaila, bet dauguma detalių apie legendinius maištaujančių 9-ojo dešimtmečio rašytojų akibrokštus taip ir liko “viešos paslaptys” – kad taip atsitiktų, pasistengė cenzūra, dauguma pirminių šaltinių paprasčiausiai dingo.20 Jei audringų diskusijų, vykusių tomis dienomis, nebūtų spausdinusi savilaida (Pašnekovas) ir tenlaida (Paryžiaus Vengrų literatūros laikraštis (Gazette Litteraire Hongroise), Laisvosios Europos radijas, vargu ar būtų likę kas daugiau nei keli pabiri atsiminimų lapeliai.
Vienas iš tokių yra György’o Konrádo “Atsisveikinimas su Rašytojų sąjunga”, atkuriantis grėsmingą 1981 m. pabaigos nuotaiką:

Prabėgo dvidešimt penkeri metai [nuo 1956-ųjų rudens]. Nedaug ką bendra turėjau su Vengrijos rašytojų sąjunga, tačiau vis dėlto nuėjau į visuotinį suvažiavimą, kuris vyko 1981 m. gruodžio 12-13 d. Komunistų partijos (ar, kaip tuomet paprastai sakydavo, Valdžios) vardu ilgai ir grasinamu tonu kalbėjo György’s Aczélas, tačiau per pertrauką jis, atrodė, nekreipia dėmesio į santūrius ar liaupsinančius aplink jį susibūrusių dalyvių žodžius. Priėjo prie mūsų trijų, kurie buvome tuo metu pagrindiniai jo oponentai – Sándoro Csoorio, Istváno Eörsio ir manęs, atseit papolemizuoti.

Kaip tik tą dieną mus pasiekė žinios, kad Lenkijoje paskelbta karinė padėtis. 1956-aisiais Vengrijoje šį purviną reikalą atliko Sovietų armija, o Lenkijoje – jos pačios “nacionalinė armija” generolo Jaruzelskio įsakymu. Susibūrėme į mažas grupeles ir visą visuotinio suvažiavimo sesiją stelbė privačių pašnekesių murmesys. Šen bei ten dalyviai rinkosi aplink mažyčius radijo imtuvėlius pasiklausyti Laisvosios Europos radijo. Aukšto rango partijos funkcionieriai, regis, jautėsi taip pat nesaugiai kaip ir rašytojai, jiems irgi ne prie širdies buvo tankų žlegėjimas ir nuo pat ankstyvo ryto duodamos arešto komandos.21

Visuotiniame 1981 m. suvažiavime gruodžio 12-ąją, karinio Lenkijos manevro išvakarėse, Istvánas Eörsis atvirai pareiškė protestą prieš administracines priemones, varžančias rašytojų laisvę. Jis kalbėjo apie slapta sklindančius draudžiamuosiuos sąrašus, dėl kurių niekam nekyla ranka prisiimti asmeninės atsakomybės, ir siūlė vietoj šios gėdingos veiklos įvesti legaliai apibrėžtą, atvirą cenzūrą. Tačiau provokuojantis pasiūlymas kitų kalbėtojų paramos nesulaukė. Vienintelis atsakas buvo Gyvenimo ir literatūros, vienintelio literatūrinio savaitraščio, vyriausiojo redaktoriaus gana ciniška replika, kad jis mielai išbraukysiąs Eörsio rašinius, nes turi užtektinai praktikos. Be šio intermezzo, radikaliausi rašytojų pasipriešinimo ženklai apsiribojo keletu pasiūlymų pakeisti ir kiek sudemokratinti sąjungos nuostatus, tarybos rinkimų procedūrą. (Beje, daugumą partijos kandidatų išbalsavo ir pakeitė disidentai.) Antrą suvažiavimo dieną, gruodžio 13-ąją, aptemdė grėsmingos žinios iš Lenkijos. Nors keletas atsargių kalbėtojų įspėjo kolegas, kad “nepaklusnumu neprovokuotų Valdžios iki tragiško 1956-ųjų konflikto pasikartojimo ar iki karinės diktatūros, kuri visus nusiųstų kalėjiman”, bet jokių protestų prieš karinį manevrą Lenkijoje nebūta, su Lenkijos rašytojais suvažiavimo dalyviai nesisolidarizavo.22

Čia derėtų prisiminti, kokį didžiulį vaidmenį 1956-aisiais suvaidino vengrų rašytojai. Dauguma jų aktyviai dalyvavo viešuosiuose įvykiuose prieš revoliuciją, per ją ir po jos, o ir pati Rašytojų sąjunga buvo nacionalinės demokratinės rezistencijos tvirtovė. Iki pat Stalino mirties literatūra ir viešasis gyvenimas turėjo tarnauti komunistų propagandai, buvo tiesiogiai kontroliuojami partinių organų ir Vengrijos KGB padalinio. Vis dėlto valdant pirmajai Imre’s Nagy’o vyriausybei, nemažai iškilių rašytojų ir poetų – tokių kaip Tiboras Déry’s, Gyula Illyésas, Lörincas Szabas, Áronas Tamásis ir Lászlo Némethas ir vėl galėjo publikuoti savo darbus. Rašytojų sąjunga pamažu atgavo autonomiją, sykiu su Petöfi rateliu (Petöfi Kör) ir Literatūriniu laikraščiu (Irodalmi Újság) tapo įtakingiausiu viešų diskusijų forumu. Per “trylika dienų, kurios sukrėtė Kremlių”, rašytojai visais įmanomais būdais reiškė nuoširdžią paramą revoliucijai: laisvoje spaudoje skelbė eilėraščius ir straipsnius, pagalbos Vengrijai kreipėsi į pasaulio visuomenę, dalyvavo daugelyje taikių demonstracijų, palaikė gyvą ryšį su revoliucionieriais – studentais ir darbininkais, kovotojais už laisvę ir naujų partijų steigėjais (tai padėjo siekti visos tautos demokratinių jėgų vienybės). Net po lapkričio 4-osios, po sovietų invazijos, tamsiausiomis teroro ir vargo dienomis nuniokotoje šalyje rašytojai liko demonstratyviai ištikimi revoliucijai. Šis itin dvasingas patriotizmas ir gilus atsidavimas demokratinėms idėjoms buvo justi paskutiniame nepriklausomos Rašytojų sąjungos suvažiavime, įvykusiame 1956 m. gruodžio 28 d. Ypač iškilminga jo priimta “Nelaimės ir pasitikėjimo” deklaracija – nuostabaus romanisto Árono Tamási’o tekstas, kurį galima skaityti ir kaip moralinį bei politinį užgniaužtos revoliucijos testamentą.23 Po dviejų savaičių masinių areštų lavina užgriuvo ir rašytojus, o sąjunga buvo išvaikyta jėga.

Kad būtų palaužtas nebylus rašytojų pasipriešinimas ir iš naujo įkurta “sutaikyta” sąjunga (kaip kadaristų sąjungos dalis) prireikė trejeto metų.24 Antra vertus, iškalbingas ir faktas, kad prireikė trijų dešimtmečių, kol rašytojai vėl viešai sukilo. Šis daugiau simbolinis konfliktas įvyko 1986 m. pabaigoje, Rašytojų sąjungos generaliniame suvažiavime, praėjus lygiai 30 metų nuo Vengrijos revoliucijos. Daug ką sako ir kultūros ministro draudimas spausdinti audringas dviejų dienų diskusijas, o vėliau jos, kaip ir 1981 m. suvažiavimo stenogramos, pradingo. Tačiau skaitydami išsamų aprašymą savilaidos Pašnekove, pagrindinius darbotvarkės klausimus galime numanyti.25

Iš daugiau kaip 600 sąjungos narių tąsyk atvyko 444 rašytojai (tarp jų – 70 išrinktos tarybos narių). Be kultūros ministro ir jo pavaduotojų, susitikime dalyvavo ir du partijos CK sekretoriai. Kita vertus, susirinko daugybė smalsuolių, laukiančių valdžios ir vienišų herojų, remiamų galingos minios, susidūrimo ir pasirengusių prisijungti, jei reikės.

Iš tikrųjų tai buvo veikiau parodomasis politinis mūšis negu rimta įžymių rašto žmonių diskusija. “Tai, kas įvyko per pastaruosius penkerius metus, negali pasikartoti”, – grasinamu tonu pareiškė Jánosas Bereczas, CK sekretorius ir slaptas Kádáro statytinis bei įpėdinis. Tai buvo, ko gero, pirmas ir paskutinis teiginys, su kuriuo visi dalyviai sutiko be išlygų, tačiau turėdami omenyje visiškai skirtingus dalykus. Kalbėtojas, tikėtina, implikavo, kad partija daugiau netoleruosianti nepaklusnumo, nes Tarybos dauguma ir kiti disidentai jau atvirai priešinasi oficialioms priemonėms, protestuoja prieš cenzūrą, pasirašinėja provokuojančias peticijas, mini 1956-uosius ir dalija interviu “priešiškiems kanalams”, pavyzdžiui, Laisvosios Europos radijui. Tačiau dauguma rašytojų teigė, kad visuomenės kontrolė, vykdoma “virš jų” esančių politikų, pagaliau turi baigtis. Populiariausi kalbėtojai (Miklosas Mészöly’s, Gáboras Albertas, Istvánas Eörsis ir Istvánas Csurka) teigė, kad “visos tautos susitarimas” jau baigėsi, šalį užklupo gilėjanti krizė. Taigi politikai kaltino rašytojus nelegaliu kišimusi į politiką, o rašytojai kaltino politikus legaliu, bet nepriimtinu kišimusi į literatūros reikalus. Kaip parodė tolesni įvykiai, abi pusės jau buvo pasiekusios kritinę ribą.

Antrą suvažiavimo dieną išrinkta nauja taryba, kurioje buvo stulbinamai daug radikalų, o partijos narių – vos keletas. Protestuodami aukšto rango politikai, tarp jų ir kultūros ministras Béla Köpeczi’s – demonstratyviai pasitraukė iš sąjungos ir ėmė kurti kitą organizaciją. Valstybinis “senosios” finansavimas buvo smarkiai apkarpytas, sklido gandai, kad ji greitai bus išvaikyta. Priešininkų kampanija buvo remiama “valdilaidos” (gosizdat – vyriausybės spauda), bet po kelių savaičių iniciatyva nunyko, nes iš sąjungos išstojo mažiau nei 5 proc. visų narių. Komunistų partijos kultūros politika prarado bet kokį prestižą, ypač komiškai skambėjo kai kurių giliai įsižeidusių aukštų funkcionierių pasisakymai. Juk kas galėtų apsaugoti beveik visagalį, bet itin netalentingą ministrą nuo jo paties?