Dar nelaisvi

Kai kurie iš jūsų veikiausiai pamenate vakariečių lūkesčius po aksominės revoliucijos – tikėtasi, kad Vidurio Europa praturtins Vakarus naujomis idėjomis, vertybėmis ar įžvalgomis, kurių šie stokojo, gal net pateiks “trečiojo kelio”, besidriekiančio tarp kapitalizmo ir socializmo, viziją. Šios viltys buvo grindžiamos prielaida, kad vidurio europiečių patirtis, įgyta kančių, kurias sukėlė komunizmas, metais, visus pavers geresniais žmonėmis – jautresniais, smalsesniais ir intelektualesniais. Šiandien toji viltis atrodo pernelyg patetiška, nes tapo akivaizdu, kad vakariečių supratimas apie Vidurio Europą iš tikrųjų buvo naivus. Postkomunistinės visuomenės taip ir neįgavo drąsos pranešti kokią nors prasmingą žinią Vakarams, be to, skubėjo kuo greičiau prisitaikyti prie didžiojo ideologinio konflikto nugalėtojų. Jos gavo labai aiškias nuorodas, kaip kurti demokratiją ir rinkos ekonomiką, – mūsų politinio elito vadovėliais tapo Kopenhagos kriterijai ir Vašingtono sutartis.

Reikėjo nuveikti tiek daug, kad pritrūko laiko apmąstymams, o jo – vienintelio – tikrai netrūko komunistinio režimo metais. Prisimenu, koks nerimas apėmė dėl to, kad turtinga autorių kalba, kuria skonėjausi savilaidos leidiniuose, nyksta, jiems skubotai rašant tekstus laikraščiams. Tačiau gal procesų, kurie tada prasidėjo, net ir nebuvo įmanoma apmąstyti, paprasčiausiai todėl, kad mūsų sąmonė dar nebuvo tam pasirengusi. Žvelgdami atgalios, matome, kad 1989-ųjų revoliucija vyko dramatiškų globalių transformacijų fone, o pagrindinis jų katalizatorius buvo visai ne komunizmo įveika. Plintant globalizacijai, komunizmo žlugimas tik prisidėjo prie pergalingos laissez faire kapitalizmo euforijos. Tačiau, žlugus komunizmui, Vakarai staiga prarado “rytinį” veidrodį, kuris vertė juos atrodyti gražiau ir elgtis geriau, jausti moralinę atsakomybę už tai, kas įvyko pokariu. Galbūt mes įtarėme, kad taip bus, tačiau neturėjome laiko tuo rūpintis. Be to, mums Vakarai visada buvo konstanta – juk tai atrodė taip artima mūsų svajonėms.

Taigi XX a. dešimtajame dešimtmetyje stengdamiesi kuo greičiau sukurti kapitalizmą, nė nepastebėjome, kad visiškai išnyko ir teisingumo, ir atsakomybės jausmas. Manėme, kad tai, kas dedasi, yra normalu, atseit kapitalizme visada viskas buvo būtent taip. Todėl leidome plėšikauti vidury baltos dienos, vadindami tai privatizacija, tikėjome, kad tai irgi yra integrali Vakarų kapitalizmo dalis. Net šiandien, kai daugelis vakariečių tiki, kad “neregima ranka” degradavo iki invalido strampo, atsisakome pripažinti, kad neteisingai supratome kapitalizmo idėją ir kad įdiegėme tik dalinę jos versiją – tą, kuri viena koja šluba.

Visa tai mus liečia kur kas labiau, negu norėtume tai pripažinti. Dabartinė globalinė krizė susijusi ne tik su tuo, kiek milijardų reikėtų perpumpuoti į ekonomiką, kad vėl sukauptume turtą, – ji vis glaudžiau siejasi su socialiniais procesais, ir tai padarys gerokai didesnę įtaką pasauliui negu komunizmo žlugimas. Postkomunistiniame pasaulyje šitai mažai kas supranta. Nuo Vakarų mes skiriamės dar ir tuo, kad vangiai ir nerangiai apmąstome savo pačių aklumą. Šitai tinka ir mūsų apmąstymams apie tai, kaip pastaruosius du dešimtmečius kūrėme kapitalizmą, ir komunizmo suvokimui.

Galbūt šis nerangumas pagrįstas tam tikra logika – mes paprasčiausiai nenorime užleisti savo vietos didžiųjų praėjusio amžiaus įvykių lygoje. Neseniai Vienoje vykusio seminaro diskusijose Timothy’s Gartonas Ashas pasakė, kad 1989 metai buvo didžiausias Europos istorijos įvykis. “Ar galėtumėte pasiūlyti kokią nors kitą datą?” – paklausė jis, pastebėjęs keletą klausiančių žvilgsnių. Gartonas Ashas yra teisus: kad ir kiek naršytume po Europos istoriją, tinkamesnės datos nerasime.

Tačiau tai buvo prieš dvi dešimtis metų ir mes negalime šlovinti istorijos vien todėl, kad to norime. Iš tikrųjų turėtume būti dėkingi istorijai, davusiai mums tuos du dešimtmečius, kad galėtume pasirengti sunkesniems laikams. Pavyzdžiui, laimė, kad NATO išsiplėtė prieš dešimtį metų, kai Rusija buvo dar pernelyg silpna, kad sustabdytų aljanso plėtrą. Mums ne mažiau pasisekė, kad ES plėtra prasidėjo ekonominės euforijos metais. Jei krizė būtų ištikusi 2000-aisiais, iki šiol veikiausiai dar vis belstumėmės į Briuselio duris, nes Vakarai rūpintųsi juos pačius užgriuvusiomis problemomis.
Vidurio Europa niekada neturėjo tokios politinės laisvės, kokia naudojasi dabar. Jei Europa ir pasaulis neįklimps chaose – o toks pavojus yra gerokai realesnis, negu norėtume pripažinti, – po keleto dešimtmečių galėsime sakyti, kad Vidurio Europos tautų pasiekimai iš tikrųjų yra stulbinantys.

Tačiau šio proceso, kad ir koks nepaprastas jis būtų, prigimtis vis dėlto yra daugiau ar mažiau konformistinė. Suprantama, buvo įvairių, kartais net labai karštų, diskusijų dėl raidos krypties tinkamumo, tačiau šių diskusijų ribas visada nustatydavo Vakarai ir jų vertybės. Diskusijos buvo pragmatiškos, bandyta surasti kuo trumpesnį susiliejimo su Vakarais kelią, sparčiausią ir efektyviausią būdą, kaip priartinti ateitį ir atsikratyti praeities. Šiuo požiūriu net su komunistinio režimo palikimu buvo pasielgta pragmatiškai: vadinamoji “liustracija”, bent ankstyvoji jos stadija, buvo įrankis pokyčiams skatinti. Jos tikslas – ne analizuoti neseną praeitį, bet tiesiog užkirsti kelią buvusiems slaptųjų tarnybų agentams ir informatoriams, kad jie nedarytų įtakos ateičiai.

Jei Vakarai pirmaisiais mėnesiais po revoliucijos Vidurio Europoje iš tikrųjų tikėjosi praturtėti intelektualiai, tos viltys buvo susijusios būtent su mūsų turima unikalia totalitarizmo patirtimi – ji galėjo sustiprinti laisvės vertę. Tačiau netrukus tapo aišku, kad Vidurio Europai nepavyko kolektyviniu mastu išreikšti ir perteikti šios patirties esmės. Vietoj to ji paprasčiausiai pasiūlė keletą didžių asmenybių, tokių kaip Václavas Havelas ar Bronislawas Geremekas.

Tad iki šiol esame skolingi ir Vakarams, ir sau patiems. Kad grąžintume tą skolą, būtina tinkamai apdoroti, perprasti ir artikuliuoti unikalią mūsų patirtį. Tai skamba paradoksaliai, nes esame tiesiog užversti informacija apie praeitį. Žinome kone viską apie nusikalstamą režimo prigimtį, daug prirašyta apie aukas, dokumentuoti jų pasakojimai. Bet vis dėlto iki šiol nesutariame, kokia iš tikrųjų buvo toji praeitis. Neapsisprendžiame, ar šį režimą vadinti totalitariniu, ar diktatūra, nesutariame, kaip elgtis su dokumentais, kuriuos jis paliko, – ar laikyti juos tikrais liudijimais, ar traktuoti kaip dalį didžiojo melo, kuris buvo visos sistemos variklis. Skaitydamas Peterio Esterhazy’o “Papildytą leidimą”, kuriame jis pasakoja apie tai, kaip jo mylimas iš aristokratų kilęs tėvas ištisus tris dešimtmečius rašė siaubingus skundus slaptajai policijai, supranti tokių dokumentų paskelbimo apvalomąją funkciją. Kita vertus, nesunku suprasti ir aistringus Adamo Michniko argumentus, raginančius neatsiduoti slaptosios policijos protokolų malonei.

Manyčiau, diskusijos, vykstančios pastaruosius du dešimtmečius, rodo, kad iki šiol nesame laisvi. Visi mes, kurie bent dalį suaugusio žmogaus gyvenimo praleidome valdant komunistams, esame taip ryškiai paženklinti praeities, kad galbūt niekada nepajėgsime jos aptarti natūralia laisvo pasaulio kalba. Žinoma, įstengsime atskirti drąsius nuo bailių, aukas nuo budelių, bet vis tiek nenustatysime, kurie buvo, o kurie nebuvo laisvi. Komunistinis režimas paprasčiausiai nepripažino laisvo žmogaus kategorijos. Nepaklusnumas, pasipriešinimas ar bandymai gyventi paralelinį gyvenimą kitapus sistemos buvo veikiau laisvės ilgesio ženklai, bet jie netapatūs laisvei. Štai kodėl mes galime ir turėtume liudyti būtąjį laiką, dėl tokios savo drąsos daugelis verti susižavėjimo ir pagarbos. Tačiau tai neleidžia mums tvirtinti, kad šią istorijos dalį galime interpretuoti laisvai ir be jokių prietarų. Šiuo atžvilgiu esame panašūs į pacientus, kurie patys nusistato diagnozę ir pasiskiria gydymą.

Ginčai dėl istorijos pastaruosius du dešimtmečius buvo greičiau kova dėl teisės interpretuoti istoriją. Dėl šios teisės varžėsi buvę Stalino kaliniai, disidentai, atsiradę po sovietinės invazijos, pragmatikai iš vadinamosios “pilkosios zonos”, komunistai, net saugumiečiai ir jų agentai. Žinoma, egzistuoja tam tikras socialinis susitarimas, kad teisė interpretuoti istoriją priklauso aukoms, o ne budeliams. Ši teisė suvokiama kaip atpildas už kančias ir pagarba sudėtingiems likimams, ypač tų, kuriuos pavadinčiau “mano tėvo karta”. Jaunystėje jie žavėjosi komunizmu, septintąjį dešimtmetį tapo aistringais reformatoriais, aštuntuoju ir devintuoju dešimtmečiais buvo drąsūs disidentai. Jų gyvenimas sudaro čekų istorijos stuburą, nes jie buvo tiek jos dalyviai, tiek kūrėjai, tiek griežti kritikai. Kas kitas galėtų tiek daug žinoti apie komunizmą ir visas jo raiškos formas? Tad kas gi kitas turėtų didesnę teisę interpretuoti komunistinį režimą? Ši karta sukūrė didingą kolektyvinį oeuvre – puikius analitinius veikalus ir pasaulinio lygio romanus, kaip dalį savirefleksijos pastangų, neturinčių precedento visoje Čekijos istorijoje. Tačiau čia slypi ir kabliukas: šios kartos oeuvre toks monumentalus, kad tampa jos pačios monumentu. O monumentų tikslas, kaip žinome, yra pateikti stilizuotą, blogiausiu atveju – net mitologizuotą istorijos versiją. Tai nėra interpretacija be prietarų.

Pastaruoju metu, ypač kai diskutuojama apie institucijas, kurios buvo daugelyje šalių įkurtos tam, kad tyrinėtų neseną praeitį, vis dažniau pasigirsta balsų, kad jose dirbantys jauni istorikai neturi asmeninės komunistinio režimo patirties, todėl negali suprasti esminių iššūkių ir sudėtingų kompromisų, kuriuos daryti režimas vertė beveik kiekvieną. Nerimaujama, kad būsimų kartų istorikai matys praeitį šių dienų akimis, t.y. akimis tų, kurie pažįsta tik demokratiją. Manoma, kad šie žmonės rašys apie praeitį laisvės kalba, kuri neturi užuojautos ir nesupranta totalitarinės priespaudos laikais išpuoselėtos metakalbos niuansų. Kitaip tariant, visi, turėję kokių nors reikalų su režimu, bus traktuojami vienodai.

Nepritariu tokiam susirūpinimui. Tikiu, kad praeitį galima tinkamai interpretuoti tik vienui vienu būdu – žvelgiant į ją iš nesukompromituotų laisvės idealų požiūrio taško. Ir vieninteliai, kurie gali tą padaryti teisėtai, nes nėra saistomi ryšių su praeitimi, yra jaunesnės kartos žmonės. Net jeigu jauni istorikai iš pradžių bus neteisūs, net jei į jų darbą kišis politikai (panašu, kad šiandien tai vyksta Lenkijoje). Troškimas kontroliuoti istorijos interpretavimą yra suprantamas, tačiau beprasmis. Žvelgiant iš biologinio požiūrio taško, jis yra dar ir naivus. Po dvidešimties metų šių laikų jaunesnės kartos istorikams jau nebereikės mūsų leidimo, kaip interpretuoti istoriją.

Žinoma, rizikos, kad istorija gali pasirodyti kitokia, negu norėtume ją matyti, baimė pažįstama ir Vakarams. Prancūzams prireikė pusės amžiaus, kad ryžtųsi prabilti apie Viši režimą, švedai tik dabar pripažino, kad aštuntajame dešimtmetyje jų šalyje vyravo oficiali praktika sterilizuoti žmones, kurie neprisitaiko prie visuomenės. Tačiau esu įsitikinęs: prieš diskutuodami apie tai, ar Vidurio Europa turi kokių nors vertybių, kurias galėtų pasiūlyti Vakarams, pirmiausia išdrįskime pamatyti tai, kas akivaizdu. O akivaizdu, kad per du dešimtmečius nesugebėjome surasti savyje tokios drąsos.