Dar kartą apie nacionalinç identitetą

Šios esě tikslas – polemiškai aptarti nacionalinio identiteto vietą ir reikšmę nţdienos multikultţriniame pasaulyje. Pagrindinis klausimas, ç kurç bandysiu atsakyti, yra toks: kaip yra galimas nacionalinio identiteto puoselějimas šiandien, kai visi kultţriniai, politiniai ir ekonominiai procesai, sakytume, byloja apie nacionaliněs valstyběs ir kultţros çtakos mažějimą. Kitaip tariant, kaip apskritai yra galimas bet kokio identiteto egzistavimas kaip tik tuomet, kai děl pasaulyje vykstančiů globalizacijos procesů bet kokios griežtos ribos tarp skirtingů kultţrů, nuostatů ar vertybiů nunyksta? Tokia problema savo ruožtu verčia kelti dar fundamentalesnç klausimą, bţtent, kaip turětume suvokti, kas šiandien yra nacionalinis identitetas.

Pirmiausia reikia pabrěžti, jog ši problema yra aktuali ne tik Lietuvai. Britanijoje 1998 bei 1999 metais prasiděję ir dabar tebevykstantys kultţriniai procesai yra iš dalies panašţs ç Lietuvos aktualijas. Tačiau Lietuvoje kultţrině-politině priešprieša yra stoti ç Europos Sąjungą (tokia yra oficiali Lietuvos politikos orientacija) ar nestoti (pastarajai pozicijai atstovauja tokios partijos kaip Tautininků sąjunga ir tokie politikai kaip Vytautas Šustauskas, Arvydas Juozaitis ir pan.), o Britanijoje, šalyje, kuri nuo 1973 metů yra Europos Bendrijos, věliau Sąjungos narě, diskusija vyksta tarp euroskeptiků bei proeuropietiškai nusiteikusiů politiků. Britanijos euroskeptikai, kuriů dauguma yra konservatoriai, pirmiausia pasisako prieš stojimą ç Europos vieningos valiutos sąjungą, prieš apskritai glaudesnę politinę, ekonominę ar kultţrinę integraciją. Ši euroskeptiků orientacija Britanijoje turi senas tradicijas. Keletą dešimtmečiů vyravęs torizmas puoselějo pokolonialistinç mitą apie Britanijos savipakankamumą, kurio pagrindině iděja buvo gana paprasta: Britanija ir taip yra supervalstybě, tad jai něra jokio reikalo savęs tapatinti su istorijos dramů nuvarginta Europa, kurios pokariniai integraciniai procesai gali sukurti nebent tik naują biurokratinę sistemą. Tačiau istorija parodě, kad tokiam çsitikinimui buvo lemta nepasitvirtinti. 1973 metais Britanijos çstojimas ç tuometinę Europos Bendriją tai iš dalies ir paliudija. Šeštojo dešimtmečio pradžios britů arogantiškas atsisakymas jungtis ç Europos ekonominę bendriją (EEB) buvo pagrçstas vis dar stipria çtaka kolonijose bei glaudžiais komerciniais ryšiais su Amerika. Negrçžtamai praradus kolonijas ir suvokus, kad Amerika yra per toli, Britanijai neliko nieko kita kaip keletą kartů pasiprašyti bţti priimtai ç ekonomiškai sustiprějusią EEB. Deja, jai pavyko tai padaryti tik gerokai věliau ir tik po to, kai du kartus iš eilěs (1963 ir 1967 metais) Prancţzija atmetě Britanijos siekimą tapti Europos ekonominěs bendrijos nare.

Panašţs procesai vyksta ir šiandien. 1997 bei 2001 metais rinkimus laiměję leiboristai aiškiai suvokě, kad Britanija toli gražu nebegali bţti savipakankama, nes yra lygiai tokia pati valstybě kaip ir kitos Europoje. Priešingai, Tony Blairo inicijuojamos reformos bei atsargi, tačiau ganětinai vienareikšmě orientacija glaudžiau bendradarbiauti su Europa rodo, kad atviriau mąstantys britai ima suvokti, jog bţtent jů saviizoliacija lěmě, kad Didžiosios Britanijos gyvenimo standartai atsilieka nuo tokiů kontinentiněs Europos kraštů kaip Vokietija, Olandija, Prancţzija ar net Šiaurěs Italija.
Bet grçžkime prie mums aktualaus klausimo. Pamatině mano tezě bţtů tokia: šiandien nacionalinis ar bet koks kitas identitetas gali bţti puoselějamas tik tada, jei jis yra pagrçstas atvirumu, lygiavertiškumu bei pagarba tam, kaip kitas suvokia save. XIX a. romantizmo sukurtas uždarumo bei savipakankamumo mitas yra negrçžtamai pasenęs reikalas: etniškai grynos bendruomeněs siekimas puoselěti išimtinai savą, “autentišką” kultţrą, çgalinamą tautiněs valstyběs, kuri saugotů ją nuo kitů çtakos, yra nebeçmanomas vien děl to, kad tai prieštarauja šiandien vykstantiems procesams. Tačiau koděl tai turětů bţti neçmanoma?

Bet kokia savivoka visuomet turi tam tikrą idějinç bei moralinç pagrindą. Tai gali bţti patys çvairiausi dalykai: religija, amatas arba profesija, kultţrině tradicija bei daugelis kitů individams ar bendruomeněms reikšmingiausiů dalyků. Tokios reikšměs, sudarančios mţsů identiteto pagrindą, něra kartą ir visiems laikams suformuotos konstantos pirmiausia děl to, kad jos atlieka tam tikrą funkciją. Mano supratimu, viena iš esminiů klaidů, susiformavusi vyraujančiů Apšvietos nuostatů kontekste, buvo nesugebějimas traktuoti moralę bei apskritai savivoką kaip funkcišką ir děl to kintamą fenomeną. Moraliněs reikšměs, sudarančios vieno ar kito asmens ar bendruomeněs identiteto pagrindą, buvo sutapatintos su tam tikromis “objektyviomis ir/ar universaliomis” idějomis ir principais, kurie kartą ir visiems laikams atrasti ir/ar suformuluoti, paděs neva nepajudinamą pamatą žmonijos egzistencijai. Priešingai šiam Apšvietos universalistiniam moralěs supratimui, vertětů grçžti prie aristoteliškos moralěs sampratos, pagal kurią moralě yra funkcinis/praktinis fenomenas, sudarantis sąlygas žmoniů geram gyvenimui. Tokiu bţdu moraliněs reikšměs, formuojančios vienokio ar kitokio identiteto šerdç, yra reikšmingos bţtent děl to, kad leidžia išsiskleisti ir suklestěti mţsů egzistencijai. Bţtent tai ir turime omeny sakydami, kad moralě bei su ja susijusi individo ar bendruomeněs savivoka yra funkciški fenomenai1. Tačiau gyvenimas, pasaulis bei jame iškylančios problemos keičiasi, toděl ir mţsů identitetas, pamatiněs idějos ar moralě taip pat keičiasi kaip tik děl to, kad leidžia mums spręsti ir çveikti iškylančias problemas. Taigi stiprus identitetas yra tas, kurio moralinis bei idějinis pagrindas individui ar bendruomenei padeda sěkmingai spręsti neišvengiamus çvairiausius sunkumus. Galima pasakyti dar daugiau. Mţsů identitetas bus tuo stipresnis, kuo daugiau ir tiksliau sugeběsime adekvačiai reaguoti ç pokyčiů ir naujoviů paskatintus iššţkius, išsaugodami kiekvienai egzistencijai (individo ar bendruomeněs) bţdingą integralumą.

Štai koděl tokie dažnai kartojami teiginiai, kaip “išsaugoti savo dar taip neseniai atgautą laisvę nesijungiant ç jokias suverenitetą ribojančias sąjungas” ir primygtinis nepriklausomyběs akcentavimas niekaip negali paděti adekvačiai spręsti ç XXI amžiů çžengusio pasaulio problemů. Juk nereikia didelěs išminties suvokti, kad Lietuvai esant tokiai mažai valstybei bandymas išsaugoti savo mistinę, be to, visiškai neartikuliuotą “nepriklausomybę”, atsiribojant nuo istoriškai pasitvirtinusios bei demokratiškas tradicijas turinčios valstybiů sąjungos, yra kaip tik stipraus identiteto stygiaus rodiklis. Argi, pvz., graikai ar airiai prarado savo nacionalinç identitetą po to, kai çstojo ç Europos Sąjungą? Priešingai, jis sustiprějo – jau vien děl to, kad šios visuomeněs pradějo paprasčiausiai geriau gyventi, nes didelě Europos Sąjungos finansině parama stipriai pakělě jů ekonomiką. Ir tai niekam něra jokia naujiena: ir Airija, ir Ispanija, dar visai neseniai buvusios gan varganos šalys, šiandien tapo stabilios demokratijos bei suklestějusios ekonomikos kraštais.

Tad jei Lietuva kol kas negali pasigirti savo nacionalinio identiteto stiprumu, šito priežastys yra labai aiškios. Kaip mes galime didžiuotis esą lietuviai, jei gyvenimas mţsů krašte ně kiek negerěja? Kas gali didžiuotis savo kraštu, jei dauguma dalyků, susijusiů su mţsů pačiů sukurta tvarka, ne palengvina gyvenimą, bet nepakeliamai jç komplikuoja? Štai koděl jauni žmoněs taip vienareikšmiškai negali pakęsti visů tů sentimentaliů verkavimů apie “Těvynę Lietuvą”, “dvasingumą” ar panašius mistinius, jokio turinio neturinčius dalykus, nes visa tai neskatina konstruktyviai bei sěkmingai spręsti konkrečiů problemů. Visos šios kultţriněs reikšměs yra paprasčiausiai pasenusios, nes jos buvo sukurtos bei skirtos visai kitiems laikams, pvz., XIX a. pabaigos lietuviů tautos kţrimui ar 1988-ůjů išsivadavimui iš Sovietů Sąjungos. Tačiau šiandien mes gyvename visai kitokiomis problemomis. Lietuva jau yra nepriklausoma demokratině valstybě, tad neběra jokio reikalo operuoti tomis pačiomis klišěmis kaip “kurti nepriklausomybę” ar pan. Mţsů nacionalinç identitetą kur kas labiau puoselěja bţtent tie, kurie dirba savo darbą duodami kokią nors labai konkrečią naudą (tai gali bţti menininkai, verslininkai, sportininkai, intelektualai ar pan.). Sukurdami ką nors gera, jie sustiprina mţsů pasididžiavimą, nes didžiuojamasi tik tuo, kas gali turěti pakankamai apibrěžtą vertę.

Dabar grçžkime prie multikultţralizmo. Kai kas galbţt mano, kad šiandien, globalaus kapitalizmo bei vartotojiškos kultţros laikais, bet koks siekimas išsaugoti bendruomeněs autentišką kultţrą yra iš anksto pasmerktas žlugti. Ir tai pateikiama kaip dar vienas argumentas prieš stojimą ç tokio tipo tarptautinę organizaciją kaip Europos Sąjunga. Tokia reakcija ç šiandien vykstančius procesus yra neadekvati děl keliů priežasčiů. Vartotojiška visuomeně ir globali ekonomika yra neišvengiami dalykai, patinka mums tai ar ne. Mes jau dabar sparčiai žengiame ç vartotojišką visuomenę, o bandymas priešintis ar atsiriboti nuo to ne tik išeikvos mţsů kuklius kultţrinius resursus, bet anksčiau ar věliau sukels frustraciją. Mano supratimu, vienintelě galimybě yra atvirai priimti bei susigyventi su tuo, nes tik tada bus çmanoma kritiškai çvertinti vartotojiškos visuomeněs trţkumus ir privalumus.

Tačiau yra kur kas svarbesně šios problemos pusě. Tai iš dalies išplaukia iš to, kas jau buvo pasakyta. “Autentiškos” kultţros laikai praějo, toděl bandymai kurti “tautinę kultţrą”, “tautinç meną ar filosofiją” yra didžiausias nesusipratimas. Šiandien něra ir negali bţti lietuviško meno, kaip negali bţti lietuviško džiazo, o bandydami tai sąmoningai kurti mes prarasime ir meną, ir džiazą. Didžioji dalis tarpukario lietuviů literatţros ir yra tokia nuobodi, nes tiesiog per daug lietuviška: už primygtinai peršamo lietuviškumo nieko daugiau něra. Argi skaitydami Jamesą Joyce’ą mes kiekvieną minutę nejaučiame, kad jis airis? Negana to, jis nuolat grçžta prie išimtinai airišků problemů, bet, nepaisant to, yra skaitomas visame pasaulyje, nes ir be airiškumo jo romanai pilni prasměs. Toděl iš tikrůjů svarbu yra ne bandymas išrasti kažkokias naujas “autentiškas” meno, kultţros formas, kad galětume pasakyti “va tai yra tikrai mţsů”, bet puoselěti ir kurti tai, kas yra bendra Europai ar tiesiog visam pasauliui. O sukţrę ką nors tikrai prasminga, mes suvoksime ir visi kiti labai aiškiai suvoks, jog tai yra “velniškai lietuviška”. Tad visai nebţtina sąmoningai pabrěžti lietuviškumą tam, kad bţtum lietuvis.

Štai koděl britů spaudos propaguojamos mintys, jog va škotů jaunimělis visai něra nacionalistiškai nusiteikęs, nes pasiněręs ç tokius pat visiems bendros kultţros džiaugsmus, yra labai stipriai abejotinas reikalas. Visiškai nebţtina muštis ç krţtinę ir rěkti, kad esi škotas, neiti ç naktinius klubus ir nesižavěti indišku maistu, kad aiškiai suvoktum savo identiteto skirtingumą nuo anglů. Nacionalinis identitetas nesunyko ir negali sunykti, tiesiog pakito jo formos. Europa ir apskritai visas pasaulis buvo ir yra perděm skirtingas, toděl šie skirtumai negali taip lengvai sunykti. Štai koděl verta abejoti tokia globalizacijos samprata, kuri, perděm sureikšmindama elektroniniů telekomu-nikacijů bei vizualiněs žiniasklai-dos çtaką šiuolaikinio identiteto formavimui, neigia lokalios savivokos svarbą. Globalus pilietiškumas (arba kosmopolitizmas) yra neçmanomas be tam tikros labai konkrečios pilietiněs priklausomyběs konkrečiai bendruomenei. Lygiai taip pat pagarba kito kultţrai bţtů neçmanoma be ištikimyběs savo pilietinei bendruomenei bei kultţrinei tradicijai. Toks lokalinç identitetą niveliuojantis globalizacijos supratimas prieštarautů multikultţralizmui, nes neigtů skirtingů kultţrů, lokaliů identitetů svarbą. Europietiškas multikultţralizmas něra grçstas šitokia globalizacijos samprata, ką byloja kad ir toks elementarus faktas, jog Europos Sąjungos pilietybě yra apibrěžiama tik per nacionalinę pilietybę: norint gauti bendrą Europos Sąjungos pilietybę, reikia bţti Prancţzijos, Ispanijos, Italijos ir t.t., kitaip tariant, valstyběs narěs piliečiu.

Kaip tik děl to, kad individo ar bendruomeněs identitetas něra kartą ir visiems laikams fiksuotas, nes jo savivokos moralinis reikšmingumas yra praktinis, t.y. nukreiptas ç pasaulç, jis gali bţti stiprus tik tuomet, jei išsaugodamas vidinç integralumą ne tik sugeběs atliepti pasaulyje vykstančius pokyčius, bet ir sudarys sąlygas mţsů egzistencijos suklestějimui. Toděl tik atsiverdami pasaulyje vykstantiems pokyčiams, gerbdami kitus bei išsaugodami savigarbą, mes galime tikětis savo pačiů kultţrinio identiteto puoselějimo.