Dailės kritikos praktika: teorijų perdirbimas ar aktyvizmas?

Naujajame tūkstantmetyje dailės kritika ieško naujų būdų perdirbti meno (ir ne tik) teorijas. Siekį “atgaivinti teoriją” arba gauti iš jos praktinės naudos inspiravo vėlyvojo kapitalizmo kultūrinė logika (kultūra turi duoti pelno ir išsilaikyti pati) ir iš vizualiosios kultūros studijų kilęs reikalavimas pasirinkti “eilinio vartotojo”, o ne profesionalo poziciją, kad kritika būtų suprantama ir naudinga masinei auditorijai. Tai daro didžiulį poveikį tiek kritinio diskurso formavimuisi, tiek jo vartojimui.

Bet kaip norą būti naudingam ir suprantamam suderinti su kritika, kurios tikslas ir yra galios diskursą pastūmėti į krizę? Daugumą Lietuvos (o ir kitų buvusio Rytų bloko šalių) kritikų kamuoja prieštaravimas: viena vertus, jie kuria nuostabiai pakilius projektus privatiems ir visuomeniniams fondams, kita vertus, rašo kritinius tekstus į kultūros savaitraščius ir meno žurnalus. Tačiau net ir juose dailės kritika tampa vis mažiau įžvalgi ir provokuojanti.

Viena iš svarbiausių to priežasčių – Lietuvoje nėra stiprios ir nepriklausomos kultūrinės spaudos. Didžiausias šalies dienraštis sumažino savo kultūros priedą – trumpi parodų aprašymai tampa vis labiau panašūs į reklamą (nes reikia taupyti vietą ir žodžius). Didžioji dalis kultūrinės spaudos yra glaudžiai susijusi su pagrindinėmis meno institucijomis: Dailininkų sąjunga, Rašytojų sąjunga, Fotomenininkų sąjunga, Šiuolaikinio meno centru… Vieni šių institucijų leidiniai labiau primena albumus, o kiti – intelektualius žaidimus. Tačiau visų pirma jie yra institucinės politikos ir savireprezentacijos tribūna. Žinoma, galima nepriklausomą nuomonę išreikšti nepriklausomame laikraštyje ar žurnale už dyką arba už menką ir dar vėluojantį honorarą, tačiau nėra ko tikėtis gilesnės analizės, nes dauguma tokių tekstų parašyti paskubomis, ištaikius laisvą valandėlę tarp “normalių” (t.y. geriau apmokamų) darbų. Kai kultūrinė spauda neišgali mokėti normalių honorarų, juos mokėti imasi užsakovai. Ir tai iš esmės keičia kritikos pobūdį. Paradoksalu, bet šiandien laisvas kritikas yra ne tas, kuris dirba nepriklausomame laikraštyje ir rašo kritinius tekstus, bet tas, kuris dirba gerai apmokamą darbą su menu nesusijusioje institucijoje (pvz., reklamos agentūroje). Jo/s pragyvenimas nesusijęs su rašomais tekstais ir ji/s neatstovauja nė vienai iš konkuruojančių meno pasaulio grupuočių.

Šiandien galime kalbėti ne tik apie preke tapusį meną, bet ir apie preke (ar intelektualine paslauga) virstančią kritiką ir net teoriją. Universiteto profesorius daro semiotinę reklamos analizę didelėms kompanijoms, farmacijos firma užsako parodą, susijusią su jos platinamais vaistais. Gal tai ir nėra blogai, jei nereikalaujama atitinkamo turinio, formato, autorių, jei paroda remiama tiesiog norint pasidaryti reklamą. Tačiau turi būti ir alternatyva vartotojiškai logikai. Ar tikrai reikia matuoti “praktinę” teorijos vertę? Ir kaip tai padaryti (jei tai apskritai įmanoma)?

Viena iš alternatyvų visa apimančiam vartojimui būtų įsitraukti į kritinį veiksmą. Šiuolaikiniai menininkai dažnai apibūdina savo veiklą kaip socialinę kritiką. Tam tikru atžvilgiu menininkai (tokie kaip Artūras Raila, Nomeda ir Gediminas Urbonai, Algis Lankelis) aplenkė kritikus formuodami gyvą, tiesioginį kritinį diskursą – išėję į gatves ir kitas laisvai prieinamas fizines erdves jie bendravo su pačia įvairiausia publika ne tik žiniasklaidos kanalais, bet ir asmeniškai – čia ir dabar. O kritikai pasiliko saugioje reprezentacinėje erdvėje – knygose, žurnaluose, internete. Kita vertus, menininkai, įsitraukę į vadinamąją socialinę kritiką, dažnai sumenkina vizualųjį savo darbų aspektą, priešpriešindami jį konceptualumui. Vizualumas jiems atrodo pataikaujantis žiūrovams, vulgarus. O kritikai sėkmingai aproprijuoja (perima, pasisavina) vizualinius naratyvus kaip kritikos būdą. Geras to pavyzdys – kritiko ir kuratoriaus iš Švedijos Anderso Kreugerio recenzija 7 meno dienose (2000-10-13) apie parodą “Tradicija ir ateitis” Šiuolaikinio meno centre. Vietoje teksto per visą laikraščio puslapį jis išdėliojo atidarymo metu Liutauro Pšibilskio padarytas fotografijas, kuriose matome garsius menininkus su draugais ir gėlėmis. Pasirinkęs tokį recenzijos formatą Kreugeris kritikavo atgyvenusį parodos rengimo modelį, kai menininkai suburiami pagal priklausymą vienai institucijai. Kritikas pasitelkė fotografijas ne todėl, kad jautėsi “bežodis” užsienietis (netgi priešingai – jis ne tik gerai išmano šiuolaikinį Lietuvos meną, bet ir puikiai kalba lietuviškai). Kreugerio kritinę strategiją apibūdinčiau kaip dailės kritiką po vizualinio posūkio. Kai politiškai ir socialiai angažuoti menininkai kaip meno įrankį naudoja kalbą, kritikai reaktualizuoja kritinį vaizdo potencialą.

Šiuolaikinio meno kritikai gali žengti dar toliau ir kritikuoti ne tik vidines (menininkų bendruomenės ir institucijų), bet ir išorines (valstybės) kultūros politikos galios struktūras. Labai svarbu tai daryti ne tik teoriškai, bet ir praktiškai – inicijuoti viešus debatus ir kritines akcijas. Kodėl tiesioginis dalyvavimas toks svarbus? Todėl, kad posovietinėse šalyse neoliberali kultūros, kaip pelną duodančios paslaugų industrijos, vizija visiškai užtemdė raiškos laisvę. Viešosios erdvės tampa privačiomis šviesos greičiu (vaizdžiau būtų tarti – “tamsos greičiu”). Buvusi socialistinė visuomenė gana greitai transformavosi į vartotojų visuomenę, tačiau šiame pagreitinto privatizavimo procese nespėjo susiformuoti apsauginiai pilietinės visuomenės mechanizmai. Viešoji erdvė kaip kritinės nuomonės reiškimo ir diskutavimo vieta negrįžtamai nyksta.

Todėl reikalinga ne tik refleksija, bet ir veiksmas. Manau, kad šiuolaikinis kritikas (bent jau buvusioje socialistinėje, o dabar visagalio kapitalizmo Europoje) turi kartu būti ir aktyvistas, ginantis viešąsias erdves kaip laisvų debatų ir bendruomenės valios reiškimo vietą. Kartu su menininkais jis turi aktyviai formuoti ir saugoti kritiniam diskursui atviras viešąsias erdves. Geras tokio aktyvizmo pavyzdys – Nomedos ir Gedimino Urbonų įsteigta “Protesto laboratorija”: “Lietuvos” kino teatro (ir kultūros erdvių apskritai) išsaugojimo akcijos nors ir nesustabdė kino teatro uždarymo, tačiau atkreipė visuomenės dėmesį ir privertė verslininkus įtraukti į savo planus naujo kino teatro statybos projektą.

Kitas pavyzdys – anoniminės menininkių grupės Cooltūristės projektai. Grupė spontaniškai susibūrė 2005 m. kaip aktyvisčių, kritiškai analizuojančių viešąjį diskursą, komanda. Pirmasis jų kūrinys “Nacionalinės vyrų premijos” skaičiais ir žodžiais demaskavo neadekvatų vyrų ir moterų sukurto meno vertinimą: per penkiolika nepriklausomybės metų Nacionalinėmis kultūros ir meno premijomis apdovanota 110 vyrų ir tik 17 moterų.

Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčioje Cooltūristės iškabino plakatą “Vilnius tavo kojinėje”, kuriame siūlyta “falogocentrinę galios retoriką kišti į kojinę”. Kodėl į kojinę? Darbo pavadinimas nurodo į miesto gidą “Vilnius tavo kišenėje” (Vilnius in Your Pocket). Gido pavadinimas atskleidžia vartotojišką turizmo industrijos logiką – visą miestą galima susidėti į kišenę (t.y. nusipirkti). Tačiau pasiūlymas kišti monumentus į kojinę reiškia visai ką kita. Kojinė tiesiogiai kontaktuoja su kūnu ir įgauna kojos formą. Pasiūlymas užmauti moterišką pėdkelnę ant valdžią ir galią įkūnijančių monumentų nurodo falo reprezentuojamos Simbolinės tvarkos ir tiesioginės fizinės patirties ryšį. Tai kvietimas apsaugoti viešąją erdvę nuo totalitarinio hierarchinio mąstymo, kurį įkūnija monumentų vertikalės.

Naujas Cooltūrisčių projektas, skirtas tarptautinei Kauno tekstilės bienalei, kvestionuoja apropriacijos strategijas. Apropriacija (paprasčiau – pasisavinimas) – tai ne tik meno kūrinio ar jo dalių pasiskolinimas savoms reikmėms ir jų perkėlimas į naują kontekstą. Apropriacija – tai valios ir galios aktas, įprastiems daiktams ar kūriniams suteikiantis naujas reikšmes. Kartu tai socialinis, politinis ir ekonominis gestas, keičiantis meno ir kasdienybės suvokimą. Apropriacijos ištakas kai kurie meno istorikai įžvelgia dar Leonardo da Vinci’o kūryboje, kiti pradeda nuo Pablo Picasso ir Georges’o Braque’o koliažų, kai į meno kūrinį įsiveržė realybės fragmentai. Tačiau dažniausiai apropriacijos tėvu laikomas Marcelis Duchampas, į parodą atsinešęs masinės gamybos pisuarą (nors naujausi tyrimai rodo, kad jis buvo nestandartinis ir nefunkcionalus), o šiuolaikine motina – Sherrie Levine, perfotografavusi kitų autorių fotografijas. Dabar pasisavinama viskas – daiktai, žmonės, idėjos, muilo operų fragmentai, ryšių sistemos (paštas pasisavintas dar fluxus laikais).

Cooltūristės apropriacijos strategiją išverčia į kitą pusę. Tai ne šiaip pasisavinimas, bet neteisingas pasisavinimas, paklaidos išryškinimas, viešumos užgrobimas pasinaudojant savo silpnumu – “miss”. Kodėl “panelė” ir “nebuvimas”, “trūkumas”, “ilgesys” taip glaudžiai susiję? “Mis(s)apropriacija” – tai moteriška apropriacija, kietų vyriškų pastatų pajungimas minkštai moteriškai tinklinei medžiagai. Ir “misapropriacija” – kaip “neteisinga” pasisavinimo interpretacija: architektūros pajungimas tekstilei, tekstilės – fotografijai, fotografijos – skulptūrai ir atvirkščiai. Restauruojamus pastatus dengianti žalia arba žydra medžiaga iš pagalbinės tampa pagrindine – ne slepiančia, o sudarančia meno kūrinį. Vilniuje ir Kaune nufotografuoti apdengti pastatai tampa meno objektais. Kauno Architektų sąjungos galerijoje eksponuotos fotografijos legitimuoja jų statusą bei grąžina pasisavintą grožį miestiečiams. Architektūrai tarnaujanti, interjere pasislėpusi tekstilė dabar išverčia kailį ir “praryja” pastatus – laikinas paviršius ne mažiau svarbus už tai, ką jis slepia. Nuo šiol kiekvienas žaliai apdengtas namas taps meno kūriniu – nesvarbu, ar kas nors tai fiksuos, ar ne.

Cooltūrisčių pradėta “misapropriacija” neišvengiamai taps kosmopolitinio “liaudies meno” dalimi. O kadangi visos viešumos strategijos reikalauja naujų ikonų, “Mis(s)apropriacijos” simboliu pasirinktas Petro Mazūro “Žmogus”, kurį Cooltūristės apdovanojo iš Juozo Mikėno “Pirmųjų kregždžių” nusižiūrėtomis ir iš rožinės medžiagos pasiūtomis kregždutėmis. Pridėdamos kregždutes prie nuogos vyro figūros Cooltūristės paverčia ją alegorija – juk lygiai taip pat moters figūra tampa alegorija, apdovanojus ją tam tikrais atributais (svarstyklėmis, kardu, palmės šakele ir t.t.). Kartu parodoma, kad lytis ir “moteriškumas” ar “vyriškumas” yra socialiai sukonstruoti ir kintantys. Skulptūrinė “misapropriacija” yra ir institucinė, nutiesianti simbolinį tiltą tarp didžiausių Vilniaus ir Kauno galerijų ir žaidžianti madinga dipolio idėja.

Kai kalbu apie šiuolaikinę kritiką ir meną kaip aktyvizmą, ardantį galios diskursą, visada prisimenu amerikiečių poetės ir aktyvistės Audrey Lord žodžius, kad “šeimininko įrankiai niekada nesugriaus šeimininko namo”. Manau, net ir šeimininko įrankiai gali turėti griaunamosios galios, jei naudosime juos ne pagal paskirtį. Todėl šiuolaikinio kritiko aktyvisto žodį vis dažniau keičia sunkioji vizualiosios kultūros artilerija viešojoje erdvėje.

Straipsnis parengtas pagal pranešimą “Art Criticism in Practice: Art Theory Recycled?”, skaitytą Tarptautinės dailės kritikų asociacijos (AICA) XXXIX pasauliniame kongrese Liublijanoje rugsėjo 21 d.