Atvirai, bet prikandus liežuvį

Ko gero, ne vienam atmintyje iškyla pažįstamas vaikystės vaizdas: dar vakar parduotuvės lange stovėję batai šiandien jau spaudžia tavo kojas, o sprandą trina šiurkštoka naujos palaidinės etiketė, bet nieko negali padaryti, nes tėvai ar koks nors kitas autoritetas tau prisakė būti “geru svečiu”. Tu esi svečiuose pas žmones, kuriuos jie gerbia ir kuriems nori padaryti gerą įspūdį, tačiau tau labiausiai norisi eiti namo ir persirengti, užuot sėdėjus įsitempus.

Bet jeigu esi nuolatinis svečias, kaip ilgai tau seksis elgtis gražiai?

Būtent su tuo susiduria Turkija, siekdama narystės ES. Štai Prancūzijos prezidentas Jacque’as Chiracas pareiškė, kad jeigu Turkija nori būti priimta į ES, joje turi įvykti “esminė kultūrinė revoliucija”. Mintis aiški: tik tada, kai Turkija taps panaši į Europą, Europa spręs, ar leisti prie jos prisijungti kultūriškai besiskiriančiai šaliai. Iš Turkijos reikalaujama kultūrinės revoliucijos, o ne tik atitikti tam tikrus demokratijos ir žmogaus teisių reikalavimus. Be abejonės, Europa skatina kultūrinę įvairovę, tačiau tik tokią, kokią pati įsivaizduoja. Taigi šiuo atveju neapsiribojama vien geru elgesiu. Tik tada, kai svečiai įtikins šeimininkus, kad nėra kitokie, jiems bus leista pasilikti. Svečias stengiasi nepasakyti nieko tokio, kas galėtų sukelti nepasitenkinimą ar būti suprasta nevienareikšmiškai.

Dar prieš Chiracui pareikalavus kultūrinės revoliucijos, Europos Komisijos prezidentas Jose Manuelis Barroso pareiškė: “Turkija privalo laimėti europiečių širdis ir protus”, nes būtent jie lems narystės ateitį. Barroso žodžiai tik paryškina tai, ką turkai žinojo daug metų – kiekvienas turko ir europiečio susitikimas yra galimybė formuoti Turkijos įvaizdį. Būtent dėl to tampa neapsakomai sunku įsivaizduoti prasmingą turkų ir ES piliečių tarpkultūrinį dialogą. Čia paisoma tik vienos nuomonės, bet ne atsakomojo ryšio, net jei valstybės galva reikalauja kultūrinės revoliucijos kitoje demokratinėje valstybėje. Barroso mintis labai aiški: tai ne tik aukštosios politikos derybų sfera, veikiau tai signalas Turkijai, kad ši derybų metu nepailsdama žavėtų kiekvieną europietį. Šiandien būti patriotišku turku reiškia patraukti į savo pusę kiekvieną ES pilietį, tokį kaip jūs.

Vis dėlto neįmanoma elgtis vien tik gražiai. Pati tai puikiai žinau, nes esu turkė, pastaruosius penkiolika metų gyvenanti daugiausia Šiaurės Amerikoje ir Europoje. 2004-uosius praleidau Paryžiuje ir su palengvėjimu persikėliau į Berklį, Kaliforniją, manydama, kad išvengsiu kasdienių tardymų apie islamą, terorizmą ir “kokie turkai yra iš tikrųjų”. Esu antropologė ir labai vertinu tarpkultūrinį dialogą. Tačiau kai tokie pokalbiai vyksta stojimo į ES kontekste, aš negaliu kalbėti pati už save, o tik atstovaudama visiems turkams. Tada jaučiuosi lyg prekiaučiau Turkija, bandydama įpiršti jos europietiškumą.

Spalio 4-ąją, kai Liuksemburge ES oficialiai pradėjo derybas su Turkija, mano kaimynas italas po buto durimis pakišo lapelį su užrašu “Sveiki atvykę! Pasimatysime ES (tik nesumanykite vėl pulti Vienos, gerai?)”.

Mano kaimynas Simone’as išties yra malonus žmogus. Paskolinęs mums elektrinį grąžtą ir sužinojęs, kad esu turkė, jis pasakė: “Puiku, reikia susėsti prie butelio, aš turiu milijoną klausimų. Mes Italijoje dažnai diskutuojame, ar reikėtų priimti turkus.” Neabejoju savo kaimyno nuoširdumu, bet man širdį sumaudė supratus, kad net Kalifornijoje aš nepabėgsiu nuo kasdienių susidūrimų su “turkų klausimu”. Iš manęs ir vėl reikalaujama būti gera turke ir pavergti šio ES piliečio širdį ir protą.

Taip jau atsitiko, kad po poros dienų skrendant iš Niujorko į Amsterdamą gerai žinomi klausimai užklupo ir vėl. Šalia manęs sėdėjusi vokietė gydytoja net suspindo: “Kaip gerai! Paaiškinsite man, ką reiškia moteriai gyventi Turkijoje, juk netiesa, kad dauguma gyventojų yra islamo ekstremistai?” Norėjau pasiteirauti, ar ji bent įsivaizduoja, koks užgaulus jos klausimas, tačiau užuot tai padariusi kantriai paaiškinau: “70 milijonų gyventojų negali būti vienodi”. “Oi, ne, žinoma, ne, – atsakė mano pašnekovė ir tęsė: – Pati pažįstu keletą sunkiai dirbančių ir šeimą vertinančių turkų. Galų gale, kai vėlyvą penktadienio vakarą tau prireikia santechniko, kam gali paskambinti? Juk ne santechnikui vokiečiui, kuris be pirmadienio ryto net nekels telefono ragelio, o turkas ateis tą patį vakarą.” Prikandau liežuvį ir šešioms valandoms įbedžiau akis į knygą.

Nesu nei abejinga, nei nepakanti kitų žmonių neišmanymui. Ne, aš tiesiog skeptiškai vertinu tokį dviejų žmonių grupių dialogą, kai viena grupė yra raginama laimėti kitos grupės širdis ir protus (potencialius balsus). Jaučiu, kaip man peršama mintis pasirinkti vieną iš dviejų vaidmenų – piktavalio islamo ekstremisto arba gero gastarbeiterio (svečio darbininko), trokštančio tarnauti vokiečiams šeimininkams. Stereotipais grindžiama tokio pokalbio eiga atmeta dviejų suaugusių žmonių produktyvaus dialogo galimybę. Entuziastingi bendrakeleivės klausimai apie mano, turkų moters, savijautą išties reiškia štai ką: “Mane baugina ne tokie turkai kaip tu. Tu atrodai kaip aš, tavo veido neslepia čadra, tu kalbi kaip aš. Aš klausiu apie kitus, na supranti, kitokius.”

Praleidusi kelerius metus užsienyje, aš lioviausi dalyvavusi panašiuose pokalbiuose, nes pagavau save bandant ignoruoti “kitų turkų” egzistavimą, neigti jų skaičių ir jų įsitikinimus. Aš išgirdau save kalbant apie savo bendrapiliečius ne kaip apie europiečius, ir man pasidarė gėda dėl to, kad žaidžiu žaidimą “kaip keisti savo šalies įvaizdį, kad jis atitiktų Jūsų lūkesčius”. Vengiu šių pokalbių, nes manau, kad jie žemina.

Tačiau jeigu aš būčiau “gera” Turkijos pilietė, Barroso pasakyti žodžiai skatintų mane pasinaudoti kiekviena galimybe ir padaryti viską, kad europiečiai pamėgtų mane ir priimtų Turkiją. Labai panašu, kad visa tauta ir bando tai daryti. Turkijos ministras pirmininkas Tayyipas Erdoganas 2005 m. liepą Pasaulio reikalų taryboje San Franciske šalies įvaizdžio užsienyje kūrimą palygino su jo jaunystės laikų prekijais, sugebėdavusiais įsiūlyti įvairiausių daiktų keltų keleiviams. Be abejo, tai tik įprastinės politikos dalis. Tačiau Turkija artimiausią dešimtmetį neturėtų susitelkti tik ties savo populiarinimo Europoje kampanija. Kai esi svečias, supranti, kad yra daugybė dalykų, kuriuos verčiau apeiti, kad visos kontroversijos būtų mandagiai suredaguojamos, o atviri debatai nuglaistomi. Nors būtent atviri pokalbiai ir turėtų būti skatinami.

Šiandien nauja politinė energija formuojasi pačioje Turkijoje. Klausimai, apie kuriuos ilgai tylėta, pagaliau iškyla į paviršių. Šis laikas Turkijai yra kupinas ryžto keistis ir tikėjimo demokratija – ko šiandien pasauliui trūksta labiausiai. Natūralu, kad atviri pokalbiai ir debatai susiję su prieštaromis, konfrontacija. Turkijos demokratijai ir jos jaunajai kartai tikrai neišeitų į naudą, jeigu visa tai būtų nuglaistyta siekiant sukurti gražų, europiečių perkamą įvaizdį. Juk gražus drabužis neturi varžyti socialinės kaitos (kuri jau savaime yra kontroversiška).

Turkai įpareigojami sutelkti visas pastangas maloninant europiečius. Viena valstybė negali reikalauti kultūrinės revoliucijos kitoje. Turkijoje ir taip vyksta kultūrinė revoliucija, siekiant ne tik skirtingų visuomenės sluoksnių taikaus sugyvenimo, bet ir realaus bendravimo, nepaisant dažnų nesusipratimų. Nėra abejonių, kad galimybė įstoti į ES pagreitino demokratinius procesus šalyje, bet jie gali ir sustingti vietoje, jeigu Turkija stengsis vien tik įtikti Europai. Stojimas į ES gali pakenkti Turkijos demokratijai, jeigu šalies visuomenei atstovaus aukštesniųjų socialinių sluoksnių sekuliarūs, vakarietišką išsilavinimą turintys turkai, taip silpnindami kompleksiškas ir kritiškas vidines diskusijas apie egzistuojančią nelygybę, istorines neteisybes ir kitas keblias socialines problemas. Europiečiams reikia apsispręsti, ar jie vertina laisvą žodį tikroje demokratijoje, kur skirtumai ne tik pripažįstami, bet ir prasmingai integruojami į politines struktūras. Bet gal jiems svarbiau viešas įvaizdis, propaguojantis nebegrėsmingus, vakarietiškus prekinius ženklus atitinkančius turkus, lygiai tokius pat, kaip ir jie – Europos piliečiai vartotojai, dalyvaujantys laisvosios rinkos ekonomikoje? O gal Europa pasirengusi kultūrinei revoliucijai?

Gal man nebeprikąsti liežuvio?

Berklis, Kalifornija