Ar privalome gerbti religingumą?

“Žmonės, kurie atsisako matyti ką nors didesnį nei jie patys ir naudojasi neribota jėga, visuomet prieina liepto galą, nes pažemina patį gyvenimą: pirmasis buvo Erodas, kuris įsakė išžudyti vaikus Betliejuje; tarp kitų ir Hitleris su Stalinu, sunaikinę milijonus žmonių; o mūsų laikais žudomi milijonai negimusių kūdikių.”

Tai ištrauka iš Kelno kardinolo Joachimo Meisnerio pamokslo, sukėlusio tikrą sumaištį. Centrinės žydų tarybos Vokietijoje prezidentas Paulas Spiegelis prabilo apie milijonus apšmeižtų Holokausto aukų ir moterų, kurios, atsidūrusios kritiškoje padėtyje, buvo priverstos priimti sprendimus. Į tai kardinolas atsakė, kad buvo neteisingai suprastas, o spausdintame pamokslo variante Hitlerio vardą praleido.

Religingi katalikai laikosi požiūrio, kad gyvenimas prasideda nuo tada, kai pastojama. Jų įsitikinimu, kai kalbama apie smerktinus veiksmus, nėra jokio skirtumo, ar nužudytas embrionas, ar vaikas, ar suaugęs žmogus. Jie mano, kad darant šimtus, tūkstančius ir milijonus abortų, vykdoma masinė žmogžudystė, gretintina su bet kuria kita istorijoje įvykdyta žmogžudyste – netgi Holokaustu. Taigi religingi katalikai kardinolo žodžiuose neįžvelgia nieko skandalinga. Jis tik išreiškė savo įsitikinimus, kaip ir pridera pagal jo pareigas. Suprantama, kam nors jo religiniai įsitikinimai gali pasirodyti skandalingi. Na ir kas? Pasaulietinė visuomenė nuo kitų skiriasi tuo, kad religija gali būti praktikuojama tiek privačioje, tiek viešojoje erdvėje, be to, viešoji erdvė nėra ribojama nė viena religija. Netgi tais atvejais, kai religinė praktika atliekama viešai, ji taip pat yra asmeninis reikalas. Pasaulietinėje visuomenėje tikėjimo ritualai atliekami viešai todėl, kad religija yra privatus dalykas, ir todėl, kad toje visuomenėje viešąją erdvę gali formuoti daugybė įvairių asmeninių nuostatų.

Ką turiu galvoje, kai sakau “religingumas”? Žinoma, vartoju plačią sąvoką, į kurią įeina – ar bent jau automatiškai nėra atmetami – ne tik krikščionys, žydai ir musulmonai, bet ir Jehovos liudytojai bei animistai. Būti religingam – tai tikėti, kad pasaulio negalima suvokti jo paties pagrindu. Daugelis nereligingų žmonių taip pat yra įsitikinę, kad “žemėje ir danguje egzistuoja daugiau dalykų, nei [mūsų] filosofija gali įsivaizduoti.” Tačiau tai neturi nieko bendra su religingumu. Žmonės, kurie mano, kad šalia mums žinomų veikia ir kitos gamtos galios (geras pavyzdys – homeopatinė medicina), kurie tiki dvasiomis, telepatija, telekineze ar dar kuo, anaiptol nėra religingi.

Pasaulio skilimas į tai, kas pasiekiama, ir tai, kas transcendentalu

Religingi žmonės yra tie, kurie tiki: kad ir ką vienais ar kitais būdais atrastume pasaulyje, tai nebus pasaulį fundamentaliai į vienį jungiantis dalykas, jo paslaptis arba reikšmė – tai tam tikru atžvilgiu ir yra pasaulio esmė. Reikšmę turi tik ši esmė (essence). Mat žmogus, teigiantis, kad mokslas į šiuos klausimus atsakyti negali, bet nelaikantis to trūkumu, akivaizdžiai yra nereligingas. Religingas asmuo pasaulį dalija į tai, kas pažinimo kelyje yra mums pasiekiama ir būtent dėl šios priežasties nėra esminga, ir tai, kas yra esminga, todėl to siekti reikėtų pasitelkiant kitokias prieities formas.

Nereligingas asmuo šiuo atžvilgiu negali įrodyti, kad religingo žmogaus įsitikinimai yra klaidingi: Virchowas, skrosdamas lavonus, sielų neaptiko, tačiau tikintysis pasakys, kad tai ne tik dėsninga, bet ir apskritai neįmanoma. Jokie erdvės tyrimai niekada negalės įrodyti, kad Dievo nėra, o cheminiai eksperimentai – kad toks reiškinys kaip Dao neegzistuoja. Priešingai, jei žmogus imasi uždavinio ritualu įrodyti, kad Dievas yra, tai jis irgi nereligingas. Jis gali pasitelkti į pagalbą kurį nors įvykį kaip įrodymą, kad transcendentinės galios egzistuoja – antai neseniai miręs popiežius tikėjo, kad pati Švč. Mergelė Marija pakeitė į jį nutaikytos žudiko kulkos trajektoriją, – tačiau nieko daugiau.

Taigi žmonės, kurie yra įsitikinę, kad apie pasaulį žino šį tą daugiau, kažką visai kita negu daugelis kitų žmonių, yra nereligingi, nes tikintieji neabejoja, kad toks žinojimas galiausiai vis tiek nepajėgs aprėpti pasaulio visumos arba nepasieks jo šerdies ir neatskleis reikšmės. Vis dėlto religingas žmogus taip pat mano, kad ši lemiama ir tam tikru atžvilgiu pasiekiama suvoktis, net jei vyksta kokiu nors ypatingu būdu, kaip tik ir yra esminis perskyros potyrio, apie kurį kalbame, sandas. Tas suvokimas yra taškas, kuriame susitinka visos religijos; skiriasi tik suvokties prieitis – ritualų, įsitikinimų, mokymų, rašytinių šaltinių ir socialinio elgesio pobūdis. Religingumas – tai įsitikinimas, kad žmogus turi privilegijuotą įeitį į pasaulį, kuris gali būti suprastas vien šiuo būdu, – sakykime, tai priėjimas prie tiesos.

Dauguma pasaulietinės visuomenės narių nepripažįsta idėjos apie privilegijuotą prieitį prie tiesos. Pasaulietinė visuomenė nėra profaniška teokratija – mokslinė pasaulėžiūra čia neužima religijos vietos, juo labiau religingi žmonės nelaikomi nesveikais, nediskriminuojami vien dėl savo pažiūrų ar dėl idėjos, esą jie turi privilegiją pažinti tiesą. Tačiau su tikinčiaisiais taip elgiamasi ne todėl, kad tikėjimas to, sakytume, nusipelno, bet tiesiog todėl, kad pasaulietinė visuomenė yra pasaulietinė visuomenė. Ji liautųsi egzistavusi, jei išskirtų kurią nors individualią nereliginę pasaulėžiūrą ir suteiktų jai monopolinę teisę aiškinti pasaulį, mat tokia monopolija pati įgytų religinių bruožų. Pasaulietinėje visuomenėje – ir tai yra šio ginčo ašis – piliečio įeitis į viešąją erdvę yra nulemta tik jo ar jos kaip piliečio statuso, bet ne to, ką jis ar ji galvoja.

Klaidinga tezė apie pasaulietinės visuomenės beprasmybę

Būtent todėl pasaulietinei visuomenei nerūpi dalykai, kurie religingam žmogui yra visų svarbiausi, jei savo tikėjimą jis traktuoja iš tikrųjų rimtai. Pasaulietinė visuomenė tikintiesiems atrodo neteisinga visuomenė. Šio požiūrio laikosi Teherano dvasininkai, religijos atstovai (ortodoksai) Jeruzalėje ir Romos Katalikų Bažnyčia. Kova su pasaulietine visuomene yra aiškus islamistų tikslas, to siekia ir tam tikra Izraelio politinio spektro dalis, įveikti sekuliarumą visame pasaulyje kėlė sau tikslą ir popiežius Jonas Paulius II.

Neteigiu, kad tokį tikslą sau kelia kiekvienas religingas žmogus. Tačiau būtina suprasti, kad tarp visuomenės, kuri nepripažįsta privilegijuotos prieities prie tiesos, ir žmonių, kuriuos įkvepia tikėjimas, neva toks dalykas tikrai yra, o jie patys jį valdo, neišvengiamai tvyro tam tikra įtampa.

Daugelis žmonių, ypač tikinčiųjų, mano, kad pasaulietinei visuomenei religijos matmuo yra būtinas, nes tik religijoje aptinkamos kiekvienam sociumui svarbiausios reikmės, kurių patenkinti pasaulietinė visuomenė negali. Tačiau paklausę, kokie tie poreikiai, išgirsime tik tokius atsakymus: “prasmė”, “bendrosios vertybės” arba “orientacija”. Atkreipkime dėmesį į pasikartojančią nuostatą, susijusią su fundamentalia “religingumo” struktūra. Ją puikiai išreiškia filmo su Džeimsu Bondu pavadinimas: “Ir viso pasaulio negana” (The world is not enough).

Jei tiesa, kad pasaulietinė visuomenė viena pati be religijos išlikti negali, tada teisinga ir tai, kad religinius įsitikinimus privalu gerbti, nes negalima niekinti to, nuo ko priklausai. Kas nors paprieštaraus, kad siekiantieji Dievo turėtų jo ieškoti ten, kur tikisi rasti, ir tai yra griežtai asmeninis jų reikalas. Arba galima įrodinėti, kad žmogus negali gyventi visaverčio gyvenimo be tam tikros krypties į transcendenciją ir kad tokią orientaciją siūlančių visuomenių puoselėjimas yra visos bendruomenės pareiga. Tvirtinti, kad religingumą reikia gerbti, būtų ver?ta tik tokiu atveju.

Mano manymu, tvirtinimą, kad pasaulietinėms visuomenėms stinga prasmingumo, galima suprasti trejopai. Pirmiausia paprastai akcentuojama teorinė ištakų problema. Pasak šios versijos, tam tikros sąvokos, normos ir vertybės, svarbios pasaulietinėms visuomenėms, turi religines ištakas – vadinasi, mus išugdė religinis pamatas, ant kurio rutuliojosi tokios idėjos kaip žmonių lygybė – pirmiausia prieš Dievą, paskui prieš įstatymą. Tačiau ši mintis nėra toliaregiška, nes idėjos neįsipareigoja kontekstui, iš kurio kyla; jos išnyra vis naujomis aplinkybėmis, todėl abejotina, ar pilietinės lygybės prieš įstatymą koncepcija iš tikrųjų yra sekuliarizuota krikščioniška idėja apie visų žmonių lygybę Dievo akyse.

Pagal kitą galimą prasmės stokos aiškinimą, pasaulietinė visuomenė neįstengia pasiūlyti jos narius siejančių prasmingų/reikšmingų koncepcijų, nors žmonėms jų reikia. Pirmoji šios interpretacijos dalis susijusi su “pasaulietinės visuomenės” apibrėžimu, o susiejus ją su antrąja peršama mintis, kad “žmonės nesukurti gyventi pasaulietinėje visuomenėje”. Sprendžiant pagal regimą istorinę pasaulietinės visuomenės raidos sėkmę, tai netiesa. Trečiasis tezės apie prasmės deficitą variantas yra ne normatyvinis antropologinis, bet empirinis. Daugelis žmonių jaučia poreikį turėti išankstinę prasmės koncepciją, todėl visuomenės, teigiančios “Jei jums to reikia, mes tatai turime – eikite ir rinkitės!”, realybė jiems yra nepakeliama.

Visiškai akivaizdu, kad daugybė žmonių jaučiasi negalintys prisitaikyti prie šio laikmečio. Jiems kelia nerimą visuomenė, kurioje žmonės skirstomi pagal atliekamas funkcijas, juos slegia vaidmenų įvairovė, neaiški vertybių hierarchija, priklausymas nuo socialinio statuso, lemiančio vietą visuomenėje, ir panašiai. Tokie žmonės bando drastiškai supaprastinti savo pasaulėžiūrą. Kraštutiniais atvejais jie prisijungia prie bendrijų, kurios aiškiai skiria gėrį nuo blogio ir skelbiasi atstovaujančios pasauliniam gėriui, o viskam kitam skelbia karą. Panašios grupuotės žinomos – tai al Kaida, Baader-Meinhof, masonai arba Aum Šinrikyo. Egzistuoja ir mažiau karingos atmainos iki pat švelnių ideologinės paranojos formų a la Michael Moore. Kitais atvejais priimami tie kolektyviai įtvirtintos prasmės pasiūlymai, kuriuos teikia tradicinės religijos arba modernūs kultai.

Žmonės gali taip elgtis, jiems tai yra leidžiama tol, kol jie nepažeidžia įstatymų, pavyzdžiui, nesiima terorizmo, ir šitą laisvę jiems garantuoja būtent pasaulietinė visuomenė. Priešingai negu teokratinės visuomenės, ji užtikrina, kad prasmingo gyvenimo “pasiūlymų” diapazonas bus toks pat platus kaip ir žmonių poreikiai. Nuostata, kad pasaulietinė visuomenė privalo pasitelkdama religiją kokiu nors būdu kompensuoti prasmės stoką, yra tiesiog neteisingas situacijos apibūdinimas. Tik teokratiškai struktūruotose visuomenėse prasmė yra nurodoma – ir tik šito nurodymo trūksta pasaulietinei visuomenei. Tačiau šiame trūkume ir slypi jos didybė – būtent tai garantuoja, kad kiekvienas gali laikytis jam priimtinų religinių įsitikinimų ir kad nebūtina apsimetinėti tikinčiu tam, kuris yra netikintis.

Pasaulietinė visuomenė vienodai gerbia tiek tikinčiuosius, tiek netikinčiuosius. Ji gerbia jų privatų gyvenimą. Šią nuostatą apibendrintai išreiškia garsi Prūsijos karaliaus Frydricho II maksima: “Kiekvienas turi pats atrasti kelią į išsigelbėjimą” arba Thomaso Jeffersono argumentas: “Man nė kiek nepakenks, jei kaimynas sakys, kad yra dvidešimt dievų, arba nėra nė vieno. Nei tai palies mano kišenę, nei sulaužys man koją.”

Tačiau viskas, ką tie žmonės, kuriems pasaulietinė visuomenė atrodo ideali, laiko natūralia pagarbos išraiška, tikintieji supranta kaip paklydimo demonstravimą, nes išleidžiami iš akių svarbiausi dalykai. Liberalus principas “Galite tikėti tą, ką norite”, jų manymu, išreiškia gryną abejingumą, negana to – neteisingą nuomonę. Tikintysis nemano, kad pasirinko tikėti vieną dalyką vietoj kito. Pasirinkimo veiksmas kaip sprendimas eiti tam tikro tikėjimo keliu, pasirodo, yra skirtas netikinčiajam, o tikintysis interpretuoja tai kaip apreiškimą, epifaniją, gilesnę įžvalgą – tai ne pasirinktinis, bet privalomas dalykas.

Dar būdamas kardinolas, naujasis popiežius šią mintį išsakė tiesiai: “Savo jėgomis išrasta prasmė galų gale neturi jokios prasmės.”1 Savo raštuose Benediktas XVI aršiai puola teologinį a la carte religijoje. Tikėjimas nėra daiktas, įsigyjamas prasmių prekybos centre. Religija yra susijusi su tiesa, todėl net mintis, kad tiesa turi atitikti laikmetį ir žmonių poreikius, jam atrodo absurdiška. Turėčiau pripažinti: jeigu kas nors yra įsitikinęs, kad tam tikra seksualinės etikos norma yra Dievo valios ir įžvalgos padarinys, tokiam neįrodysi, kad galima užsikrėsti ŽIV per nesaugius lytinius santykius.

Būtina gerbti dalykus, kuriuos kiti laiko šventais

Benediktas XVI atvirai reikalauja, kad jo atstovaujamą tiesą gerbtų net ta visuomenė, kurios dauguma nepalaiko fundamentalių jo įsitikinimų. Jis kalba apie “būtinumą gerbti dalykus, kuriuos kiti laiko šventais”, vadindamas tai “esminiu visų kultūrų požymiu.”2 Popiežius (tiesa, kai rašė šį tekstą, jis buvo dar kardinolas) ir aš sutariame bent jau “dėl darbinių sąvokų”.

Verta perskaityti šią pastraipą: “Ypatinga pagarba tam, kas yra šventa giliausia prasme – pagarba ar veikiau nuolankumas prieš Dievą – tai, ką galime aptikti netgi žmonėse, kurie Dievu netiki. Visuomenė, kuri šią pagarbą sulaužė, prarado kai ką esminga.”3 Akivaizdu, kad mano nusiteikimas gerbti jo religinį įsitikinimą, teologo manymu, reiškia mano paties nenorą tikėti. Tačiau šis suvokimas pagrindžia jo, teologo, pagarbą tam, kas man gyvenime yra svarbu, nors nelaikau to kažkuo “šventu”. Jeigu jis tai laiko ne tiek nepakankamai brandaus tikėjimo, kiek laisvai pasirinktos idiosinkrazijos įrodymu, tai jo raginimas priskirtinas geriausiu atveju žemesnės rūšies pagarbai. Čia slypi diferenciacijos esmė ir jos nevalia nepaisyti: negalima reikalauti pagarbiai elgtis su bet kokia nesąmone vien todėl, kad kažkam ji atrodo labai svarbi, ypač jeigu pagarba reiškia daugiau negu paprasčiausias leidimas žmonėms elgtis taip, kaip jiems patinka, bent jau tol, kol jie nedaro žalos.

Pakalbėkime apie pagarbą. Aišku viena: nei popiežiaus, nei mano pasiryžimas ką nors gerbti nėra besąlygiškas, šiuo požiūriu mudu sutariame. Nejaučiu pagarbos dievobaimingumui, pamaldumui ir teologijai vien todėl, kad jie egzistuoja; negerbiu jokio intelektinio turinio, jei jis man nieko nereiškia arba jei laikau jį nesąmone. Galbūt tai yra įdomi nesąmonė, bet vis dėlto nesąmonė. Nejaučiu pagarbos žmonėms, kurie be reikalo apsunkina sau gyvenimą. Ir vis dėlto šie veiksniai pagarbos atžvilgiu vaidina tam tikrą vaidmenį.

Ką nors gerbdamas vadovaujuosi požiūriu, kad, pasak Christopho Martino Wielando, ” negalime visi į pasaulį žvelgti pro vieną akutę”, o gyvenimas yra pernelyg sudėtingas, kad gyventume be rūpesčių. Esu įsitikinęs, kad geriau gyventi remiantis abipuse pagarba negu be jos. Į žaidimą įtraukiamas abipusiškumas būtent ir yra lemiamas.

Negaliu gerbti fanatikų. Negaliu jų gerbti tarsi būčiau riteris, kuris net nužudęs savo priešą jaučia jam pagarbą. Tai gali praturtinti tikėjimą kariškomis vertybėmis, tačiau pilietinių vertybių skalėje tam vietos nėra. Pagarba – už pagarbą. Todėl visiškai aišku, kad religingą žmogų gerbiu visai ne dėl tų priežasčių, kurios yra svarbios jam ar jai. Nejaučiu pagarbos tam, kas jam arba jai yra šventa giliausia prasme, veikiau gerbiu individą, kuris puoselėja šventumo jausmą, mažų mažiausiai tol, kol jis ar ji išsitenka civilinio padorumo plotmėje.

Įsitikinęs, kad gerbiamos sugyvenimo taisyklės, gerbiu prasmę, kurią žmonės teikia savo veiksmams. Gerbiu būdą, kuriuo žmonės siekia įprasminti savo gyvenimą – nors jie ir nesupranta, kad tai prasmė, kurią jie patys sau suteikė. Visi į gyvenimą žiūrime skirtingai, ir nė vienas negalime reikalauti, kad kiti mąstytų lygiai taip, kaip mes. Kas man suteiktų teisę prašyti religingus žmones elgtis taip, kad jų elgesio rezultatai būtų panašūs į manuosius? Jie mąsto kitaip, ir geriausiu atveju gerbs mane todėl, kad tiki matantys tai, apie ką aš ničnieko nenutuokiu. Todėl, kad bent jau toje mano dalyje, kurią jie gerbia, norėtų įžvelgti jiems svarbų dalyką. Taigi jie gerbia mane kaip potencialų tikintįjį, o aš juos gerbiu kaip bičiulius ir piliečius – tai dera kaip vanduo su aliejumi. Be to, pasaulietinėje visuomenėje ryškėja tendencija laikytis požiūrio, kurį apibrėžiau kaip būdingą man pačiam. Šiame kontekste pagarbą religingiems žmonėms galima interpretuoti taip, kaip ją interpretuoja Benediktas XVI, ir turėti galvoje tą pačią prasmę. Galbūt taikos ir ramybės dėlei taip ir turėtume daryti.

Abortų laisvė pasaulietinei visuomenei nėra būtina. Tačiau jai būtinas integralumas, todėl nepriklausomos įstatymų leidžiamosios valdžios nevaržo paklusnumas tikėjimui. Įstatymais įtvirtinta, kad už abortus tam tikromis aplinkybėmis nėra baudžiama, kitaip sakant, jie nėra iš principo uždrausti. Jeigu tikinčiojo religija teigia, kad žmogaus gyvenimas prasideda nuo apvaisinimo, vadinasi, embrionas turi būti prilygintas gimusiam kūdikiui, nes jis tampa nemirtingos sielos būstu. Štai kodėl tikintysis negali į abortų laisvę žvelgti kitaip negu į legaliai sankcionuotą žudymą.

Kai kardinolas Meisneris tokį legalizuotą milijonų negimusių gyvybių žudymą sulygino su milijonais nužudytų gimusiųjų, jis išreiškė savo religinius įsitikinimus. Ir pakartojo Jono Pauliaus II mintį: “Jei žmogus pats, be Dievo, gali nuspręsti, kas jam yra gera, o kas bloga, jis taip pat gali nuspręsti sunaikinti grupę žmonių. Pavyzdžiui, panašius sprendimus priiminėjo žmonės, atėję į valdžią Trečiojo Reicho metais. […] Panašūs sprendimai buvo daromi Sovietų Sąjungoje. […] Nuvertus režimus, kurie buvo įkurti ant blogio ideologijos pamatų, šios naikinimo formos abiejose šalyse sunyko de facto. Tačiau išliko legalus naikinimas žmonių, kurie buvo pradėti, bet dar nėra gimę. Ir nūdien kalbame apie žudymą, kurį leidžia ne kas kitas, o demokratiškai išrinkti parlamentai, nors juose įprasta išklausyti apeliacijas dėl pilietinės visuomenės ir visos žmonijos pažangos. […] Mums yra suteikta teisė, veikiau, mes esame priversti pasidomėti, ar tik čia neveikia kitokia, nauja blogio ideologija, turbūt dar klastingesnė ir labiau užmaskuota.”4

Nuoseklus katalikas ne tik gali, bet ir privalo taip manyti. Tačiau Holokausto sulyginimas su abortus įteisinančiais įstatymais giliai įžeidžia nacistinės Vokietijos naikinimo politiką ištvėrusias aukas, taip pat ir moteris, kurios nusprendė nutraukti nėštumą. Tad ką daryti? Jei nenoriu varžyti tikėjimo laisvės, turiu pripažinti, kad toks požiūris egzistuoja. Tačiau tai nereiškia, kad privalau jį gerbti. Aš gerbiu savo bendrapiliečių laisvę laikytis religinių pažiūrų, kurioms visiškai nepritariu. Iki tam tikro laipsnio turime toleruoti net ir tai, kad ši laisvė yra potenciali išpuolių prieš bendrapiliečius priežastis.

Vis dėlto turėtume išsiaiškinti dėl verdikto, kurį mūsų bendruomenei paskelbė panašiai mąstantys žmonės. Nesakau, kad buvęs ar dabartinis popiežius Vokietijos parlamentarus ir federalinę valdžią sulygino su nacių lyderiais. Tačiau, jų akimis žiūrint, abi grupės yra slaptos blogio ideologijos, arba, abiejų popiežių žodžiais tariant, “mirties kultūros” agentės. Žargonas, kurį velionis popiežius pavartojo smerkdamas pasaulietinę visuomenę, niekuo nesiskiria nuo fundamentalistų tono visur, kur į JAV yra kreipiamasi kaip į “didįjį šėtoną”.

Kitoje savo knygos vietoje Jonas Paulius II kalba apie “totalitarizmo formą […], slypinčią po demokratijos išore”5, turėdamas galvoje liberalias Vakarų demokratijas. “Visuomenėje, kuri, jei ir nėra programiškai ateistinė, tai neabejotinai pozityvistinė ir agnostinė, nes jos orientaciniai principai susideda iš tokio mąstymo ir veikimo, visąlaik regime ženklus tarsi Dievo nebūtų. […] Gyventi taip, tarsi Dievo nebūtų, vadinasi, gyventi už gėrio ir blogio koordinačių.”6

Iš tikrųjų vadovaudamasi principu, pagal kurį joks kunigas, popiežius, imamas, rabinas, inkvizitorius ar guru neturi teisės spręsti nei dėl įstatymų, kurių visuomenė privalo laikytis, nei kaip turi atrodyti tai, kas įkvepia menininkus, nei kokie dalykai turi būti dėstomi mokyklose, pasaulietinė visuomenė teigia, kad jos piliečiai teikia įstatymus ir bendrai susitaria dėl vertybių, kurias šie įstatymai išreiškia.

Pasak Jono Pauliaus II, antidieviškas mąstymo modelis Vakarų filosofinėje tradicijoje ėmė klostytis pradedant Descartes’u, prieš Dievą nukreipti minties modeliai būdingi net tiems mąstytojams, kurie skelbėsi esą “geri krikščionys”. Mąstymas, kurio išeities taškas nėra Dievas, pasak jo, – tai “šventvagystė prieš Šventąją Dvasią” ir todėl “neatleistina” nuodėmė.7 Tie, kas laikosi panašių pažiūrų, gyvena apimti nuolatinio nerimo, nes jaučiasi taip, tarsi būtų sudarę laikinas paliaubas su visuomene, kuri yra taip sutvarkyta, kad jos centre atsiduria žmonės, o ne Dievas, piliečiai, o ne kunigas.

Kai kas sako, kad nereligingais save laikantys žmonės viso labo atsisako pripažinti, kad jis ar ji taip pat yra religingi, bet kitoniškai. Jie netiki Dievu, tačiau tiki žmogumi arba pasaulietinės visuomenės palaima. Visa tai tik žodžių žaidimas. Jei kas nors kuo nors netiki, tai netiki ir netikėjimo neigimu, lygiai taip pat kaip tikintysis tiki tikėjimo patvirtinimu. Skirtumą gerai atskleidžia šia proga tinkamas anekdotas. Kai žinomą ateistą Bertrand’ą Russellą susijaudinęs studentas paklausė, ką šis pasakytų, jei, priešingai jo teiginiams, vieną dieną jis sutiktų Dievą, Russellas atsakė: “Jūs turėtumėte pateikti daugiau įrodymų.”

Yra ir kitas svarbus momentas, susijęs su pasaulietinės visuomenės idėja. Ji yra tokia, kaip ją suvokė jos plėtrai kaip savos rūšies “kovai” atsidėję žmonės, ir šis suvokimas išsilaikė per kartų kartas. Žinoma, sociologijos istorija sekuliarizacijos proceso nevadina nepriklausomų intelektualų, kurie grūmėsi su sustabarėjusia dvasininkija, triumfu, tačiau istorikai gali patvirtinti, kad visuomenei pasaulėjant jos protagonistai vis labiau idealizavo tiek save, tiek patį vyksmą, ir šis idealizavimas savo ruožtu tapo svarbiu proceso veiksniu. Taigi Voltaire’o “Écrasez l’infâme“, Kanto polemika su “intelekto sargais”, lakus Horacijaus posakis “sapere aude“, kurį Kantas pasirinko Apšvietos šūkiu ir išvertė “turėk drąsos protauti pats”, tapo ikoninėmis pasaulietinės visuomenės frazėmis.

Dėl šio įvaizdžio, nors dabartinei mūsų padėčiai jis ir netinka, jaučiamės susiję, galbūt verčiami vis dar kovoti arba dar sykį stoti į mūšį. Mumyse glūdintis įvaizdis ne tik provokuoja priešintis tokioms iniciatyvoms kaip nuolatiniai mėginimai evoliucijos teoriją mokyklose pakeisti Biblijos skaitymu arba “kreacionizmu”, bet ir kelia audringą pasipiktinimą. Panašiai reaguojame į suvaržymus, kuriuos kai kurie musulmonai patiria savo šeimose. Turiu galvoje ne smurto veiksmus – tai visai kita tema, – o gyvenimo būdo suvaržymus, kurie, be abejo, priimtini, jei jų laikomasi savo noru, tačiau į juos dažniausiai žvelgiame įtariai, nes sudėtinga laisvą valią atskirti nuo paklusimo peršamai tradicijai. Čia ir atsiveria pasaulietinės valstybės teisėtvarkos struktūrų spragos.

Viena vertus, sekuliarizmas kaip galimybė siekti prasmės modelių, priklausomai nuo skonio, apsaugo visuomenę nuo religinių bendruomenių diktato. Antra vertus, jis lemia, kad nesikišama į religinės saviraiškos formas. Tai pasireiškia pilietinių teisių garantijomis, o kartu tai yra patikra, ar laikomasi įstatymų.

Mokytojų skarelės ir kiti madingi priedai

Neseniai tapome nepaprastai kontroversiškų debatų dėl religingumo raiškos laisvės ribojimo liudytojais – tai vadinamasis skarelių “karas”. Natūralu, kad pasaulietinės valstybės piliečiai turi teisę demonstruoti savo priklausymą tam tikrai religinei grupei, jei tik jie to nori, antra vertus, normalu, kad esant privalomam mokyklų lankymui pasaulietinė valstybė privalo rūpintis civilinėmis mokyklomis, nepriklausančiomis religinėms sektoms ar tikyboms, į tai įeina ir garantija, kad jose nebus daromas religinis spaudimas, nors religija gali būti siūloma kaip dėstymo dalykas.

Todėl vieni mano, kad islamą išpažįstančioms mokytojoms negalima leisti dėvėti galvos dangalų, atvirai demonstruojančių tikėjimą. Kiti prieštarauja ir sako, kad toks draudimas nesuderinamas su teise laisvai išpažinti savo religiją – jis diskriminuoja religingus musulmonus, nes neįsileidžia žmonių, kurie jaučiasi privalantys dėvėti drabužius, būdingus tam tikroms profesijoms.

Mano manymu, per šias diskusijas neatsižvelgta į vieną problemos aspektą, susijusį su tuo, ką pavadinčiau pasaulietinės visuomenės savigarba. Šiuo atveju jos išraiška – neleisti, kad požiūrį į aprangą diktuotų religiniai įsitikinimai. Sekuliarioje valstybėje apdangalai turėtų būti laikomi mados aksesuarais, o žmonėms leidžiama rengtis, kaip jie nori – žinoma, su saiku. Tam tikros padorumo normos nepriklauso nuo religinių įsitikinimų. Šios padorumo taisyklės turėtų nustatyti, kiek galima nusirengti, o ne kiek apsirengti. Kūno denatūralizavimo klausimas visose kultūrose buvo svarbus, net jei tai susiję su spalvų derinimu ar randais sudarkytu kūnu. Kultūros skiriasi kūno pridengimo būdais, laipsniu ir dalimis, t.y. kurios kūno vietos yra slepiamos, o kurios pabrėžtinai atidengiamos, tačiau visos kultūros pripažįsta, kad apranga būna padori ir nepadori.

Vis dėlto aprangos skirtumai labai priklauso nuo kultūros ir madų. Pasaulietinė valstybė mados klausimus atskiria nuo religinių įsitikinimų, kiek tai susiję su padorumu ir nuolankumu. Kai vyras vaikšto nuogas dėl religinių įsitikinimų, toks elgesys yra netoleruojamas (jei tik tokių žmonių dar esama; senovėje tokius vadino gimnosofais). Savo veidą dėl religinių priežasčių slepianti moteris yra toleruojama. Štai ir viskas. Pasaulietinei valstybei neturi rūpėti, ką tam tikra drabužio detalė “reiškia” religingam vyrui ar moteriai. Gali būti, kad moteris dėvi šydą norėdama atvirai parodyti savo įsitikinimus ir duoti ženklą, kad ji pasišventusi islamo bendruomenei, kurioje visos moterys dėvi šydus. O gal ji taip elgiasi paklusdama įsakymui, kuris, jos nuomone, ją įpareigoja. Kas gali tai žinoti?

Pasaulietinė visuomenė dėl tokių dalykų neturėtų sukti sau galvos, neverta nė bandyti to aiškintis. Ginčytina, ar ji turi teisę ir pareigą prižiūrėti ideologinį neutralumą valstybinėse mokyklose, ji kontroliuoja tik mokymo turinį ir tai, kaip mokytojai šį turinį pateikia. Jei prasideda religinė indoktrinacija, mokytojas gali būti atleistas, o kraštutiniu atveju – nušalintas nuo profesijos. Kilo nepasitenkinimas, kai Vokietijoje buvo uždrausta nešioti svastiką. Tačiau ji buvo uždrausta kaip uždraustos partijos simbolis, jei uždraustos religinės grupės simbolis būtų skarelė, nieko keista, jei uždraustų ir ją.

Taigi jei mokytoja piktnaudžiauja savo pareigomis ir skleidžia religinę propagandą, ji turi būti atleista. Bet kad tai įvyktų, ji turi ką nors padaryti. To, kad ji demonstruoja tikinti kažką kita negu kiti mokytojai ar mokiniai, dar nepakanka. Jei mokytojos atžvilgiu pradedamos disciplinarinės procedūros, faktas, kad ji dėvi skarelę, gali būti įrodymų dalis, tačiau šio vienintelio įkalčio neužteks.

Jei, nepaisant to, skarelė vis tiek bus uždrausta, ar būtina uždrausti ir religijos pamokas dėstančio kapeliono sutaną ar kryželį, kabantį ant matematikos mokytojo kaklo? Klaidos neištaisysime darydami kitą klaidą. Tačiau visuomenė, kuri apriboja teisę dėvėti tik skareles, o ne ir krucifiksus, kelia įtarimą, kad jai ne tiek rūpi ideologinis mokyklų neutralumas, kiek ji nori apsunkinti gyvenimą musulmonams.

Mano tolerancija aprangos būdams, kuriuos diktuoja religija, anaiptol nereiškia, kad gerbiu idėjas, susijusias su žmogaus kūno tyrumu ar nuodėmingumu. Veikiau gerbiu jo arba jos gyvenimo būdą tol, kol jie gerbia pagrindines pasaulietinės visuomenės taisykles, pavyzdžiui, nemėgina įbauginti savo dukterų, peržengdami visas tolerancijos ribas, nors patiems tėvams tai gali atrodyti priimtina.

Mano pagarbos jie nusipelno kaip bičiuliai ir žmonės; kaip piliečiai jie gauna mano pažadą remti jų teises; kaip darbdavys nesidomiu jų madų reikalais – skarelėmis, kryželiais ar kitais priedais – tol, kol jie nepažeidžia padorumo normų, kaip jau sakiau. Mokyklų vadovybės akyse skarelės turėtų likti mados reikalu.

Tik atliekant veiksmus ir esant atitinkamam kontekstui simboliai tampa simboliški. Nuo to pareina pasaulietinės visuomenės supratimas apie esminį etiketą, kurio prasmingumas kyla iš bendravimo ir konteksto. Manyti, kad prasmė nekinta ir randasi iš išorės, būdinga tikintiesiems, bet ne pasauliečiams. Pagarba religijoms gali būti pagrindžiama vien remiantis šiuo nuomonių skirtumu. Todėl įstatymai, draudžiantys mokytojoms dėvėti skareles mokyklose, žeidžia pasaulietinės visuomenės savigarbos jausmą.

Dabartinis popiežius pasauliečių nuomonę vadina “reliatyvizmo diktatūra” ir atvirai teigia, kad religiją laikyti privačiu reikalu, o viešąjį religijos vaidmenį grįsti privatumu, – tai agresyviai veikti prieš religiją. Velionis popiežius, pripažintas atviros, pasaulietinės visuomenės priešas, tokią nuostatą įvardijo kaip “neatleistiną nuodėmę prieš Šventąją Dvasią”.

Jis manė, kad taip pasitvirtina Nuopuolio istorija, ir jo nuomonė turi atitinkamą teologinę interpretaciją: “Apie tai byloja Būties knygos žodžiai: ‘Būsite kaip dievai, pažinsite gėrį ir blogį’; tai yra, patys nuspręsite, kas jums gera, o kas bloga.”8 Iš tikrųjų pasaulietinės visuomenės savigarba – tai gyvenimas tokio pobūdžio nuodėmėje.

Ši esė yra suredaguota ir sutrumpinta paskaitos, kurią Janas Philippas Reemtsma skaitė Drezdeno Kulturpalast 2005 metų gegužės 19 dieną, versija.