Ar išnyks nacionaliněs valstyběs Europos Sąjungoje?

Ši tema yra susijusi su Lietuvoje dažnas diskusijas keliančiais klausimais děl nacionaliněs valstyběs likimo ir netgi děl tautinio identiteto praradimo Europos Sąjungoje.
Dažnai galima išgirsti tokiů pasakymů kaip “Briuselio biurokratija apkarpys mţsů ir taip silpną valstybingumą”, “Europos Sąjungos vystymasis sumažins iki minimumo nacionaliniů valstybiů reikšmę”, “tautiněs valstyběs ateity visai sunyks, o Europa taps savotiška regionů supervalstybe”, “nacionalizmas ir Europos Sąjunga yra nesuderinama” ir pan. Ne veltui tokios politiněs partijos kaip Tautininků sąjunga yra vienareikšmiškai prieš bet kokç stojimą ç Europos Sąjungą. Tad iš pirmo žvilgsnio, stebint sparčius Europos integracijos procesus, šie teiginiai gali pasirodyti visai pamatuoti. Argi bendra Europos Sąjungos pilietybě, fiksuojama 1992 m. Maastrichto sutarty, nereiškia naujo identiteto çtvirtinimo ir seno tautinio atsisakymo? Argi vidiniů sienů atsisakymas bei paslaugů, darbo, prekiů, žmoniů laisvas judějimas nesumaišys tautů tolimoje ateity? O ką jau kalběti apie šiů metů pradžioje sparčiausiai besivystančiuose kraštuose çvestą naują bendros Europos valiutą eurą? Bet jei taip, tai ar ne Vokietija taps vyraujantis kraštas, o vokiečiai taps dominuojančia tauta Europoje?
Sutartyje děl Europos Sąjungos (toks yra tikslus Maastrichto sutarties pavadinimas) bendrose nuostatose yra teigiama, kad Sutartimi siekiama “sustiprinti valstybiů nariů tautů teisiů ir interesů apsaugą Sąjungos pilietyběs çkţrimo děka” ir kad “Sąjunga turi gerbti valstybiů nariů tautinç identitetą”1. Bet kaip yra galima suderinti bendrą Europos Sąjungos pilietybę su atskirů valstybiů tautů svarbos akcentavimu? Galů gale ar ne paradoksiškai skamba siekimas sustiprinti atskirů tautů teisiů ir laisviů apsaugą bendros pilietyběs děka?

Šis klaidinantis çspţdis kyla děl keliů priežasčiů. Viena vertus, děl mţsů sovietiněs praeities. Bet kokia sąjunga mums dar vis asocijuojasi su Tarybů Sąjungos ignorantiškais principais. Sovietů Sąjunga tik skelbě išlaisvinanti tautas bei garantuojanti tautů lygybę, o iš tikrůjů santykiai tarp tautů buvo grçsti aiškia subordinacija ir prievarta. Tad nuoroda ç bet kokią sąjungą nesąmoningai galějo asocijuotis su identiteto ir autonomiškumo praradimu.

Antra vertus, yra ir kur kas rimtesně priežastis, susijusi su nevienareikšmiu sąvokos “tauta” interpretavimu. Angliškas žodis “nation” nereiškia to paties, ką mţsů lingvistiniame ir kultţriniame kontekste reiškia “tauta”. Reikalas tas, kad “tautos” sąvoka, kaip teigia nacionalizmo teoretikai, turi bent du interpretavimo kontekstus: prancţzů/anglosaksiškąjç ir Romantizmo çtakoje susiformavusç vokiečiů nacionalizmą2. Pakanka palyginti tautiškumo, patriotizmo ir tautos sampratą, sakykim, J.J. Rousseau tekstuose (pirmiausia “Visuomeniněje sutarty”) ir, sakykim, Herderio ir ypač XX amžiaus pradžios vokiečiů nacionalizmą.

Be išsamesnio aptarimo trumpai galima sakyti, kad pirmoji samprata akcentuoja jau esamos valstyběs ir tautos glaudů ryšç, kuris nurodo ç teisiškumą, teisiů/pareigů kategorijas bei pilietiškumą. Patriotizmas Rousseau – tai pilietině religija. Toděl tauta čia – tai lojaliů piliečiů, dalyvaujančiů tos valstyběs politikoje, visuma (tokiu bţdu “nation” yra tiesiog visi valstyběs piliečiai).3 Tuo tarpu vokiečiů romantizmo interpretacijoje, kuri, beje, buvo ir didele dalimi teběra bţdinga Lietuvai, “tauta” toli gražu nebţtinai susiejama su pilietiškumu. Tauta – organiškas, su natţralia bendruomene susijęs reiškinys, kuris buvo ar/ir yra siejamas su stipriu autentiškos priklausomyběs jausmu bendruomenei. “Tauta” čia nurodo ne ç pilietiškumą, kaip aktyvů dalyvavimą politikoje, bet ç organiněs bendruomeněs istorinę-kultţrinę tradiciją, ç tam tikrą etniškai gryną bendruomenę. Kita vertus, tauta čia susiformuoja visů pirma per siekimą išsivaduoti iš kitů kultţriněs, politiněs çtakos ar priespaudos. Taip, sakykime, Herderio nacionalizmo projektas, davęs pradžią pusantro šimto metů trukusiai vokiečiů nacionalizmo tradicijai, radosi Napoleono imperijos okupacijos laikais. Akivaizdu, kad tokiame kontekste tauta buvo traktuojama kaip etniškai vienalytě ir suvokianti save pirmiausia negatyviai, t.y. per atsiribojimą nuo pavergějo. XIX a. Vokietijoje šitokio atsiribojimo pagrindas tapo etnolingvistině priklausomybě. Tad “tauta” čia apibrěžiama ne teisine-politine priklausomybe pilietinei bendruomenei, bet etniškumu bei atsiribojimu nuo kitů etniniů grupiů. Lygiai tas pats pasakytina ir apie lenkiškąjç, ir lietuviškąjç nacionalizmą. Lietuviů tauta – yra tik lietuviai. Dar taip neseniai girděti Lietuvos politiků kreipiniai “Mieli tautiečiai, -ěs” buvo iš principo ekskliuzyviněs prigimties, mat Lietuvos visuomeně (o bţtent ç ją ir bţdavo kreipiamasi) něra tik lietuviai.

Taigi galima tarti, kad vokiečiů romantizmo tautos, kaip etniškai vienalytiškos bendruomeněs, samprata yra išskirianti ir šia prasme kur kas uždaresně, o anglosaksiškoji yra priskirianti ir toděl atviresně. Juk bţtent vokiečiů nacionalizmo istorijos kontekste susiformuoja didžiausia XX a. ksenofobija – nacionalsocializmas, paskelbęs karą visiems, kurie buvo paprasčiausiai kitokie.4 Ekskliuzyvině logika, kuri dar visai neseniai buvo gan dažnai bţdinga Lietuvai, pasižymi tuo, kad ieško ne bendrumů su kitais, bet skirtumů. Tuo tarpu atviras ir priskiriantis tautiškumo suvokimas, kaip miněta, reiškiasi lojalumu savo pilietinei bendruomenei. Britanijos indas laikys save ne tik lojaliu Didžiosios Britanijos piliečiu, bet tuo dar ir didžiuosis5. Be to, tai yra pagrçsta atvirumu pokyčiui bei kitokç identitetą turinčioms bendruomeněms. Bţtent tokios nuostatos duoda pagrindą moderniai nacionalizmo sampratai: mes galime suvokti save ar puoselěti savo identitetą tik per nuolatinç demokratišką dialogą su kitu. Tam, kad sustiprintum savo identitetą turi ne atsiriboti nuo kitů, bet priešingai – atsiverti bendradarbiavimui su kitais.

Dabar grçžkime prie anksčiau minětos problemos. Žinoma, žiţrint iš XX a. pradžios uždaro nacionalizmo pozicijos, Europos Sąjunga yra nieko bendra su nacionalizmu bei tautiněmis valstyběmis neturintis reiškinys. Tokios ekskliuzyviněs logikos požiţriu, tautiškumas baigiasi ten, kur prasideda bet kokios tarpnacionaliněs sąjungos. Tačiau reikalas yra tas, kad šiuolaikinei Vakarů Europai yra bţdingas antrasis modernaus nacionalizmo supratimas, kuris pripažçsta, jog šiuolaikiniame pasaulyje puoselěti savo identitetą galima tik atviru dialogu. Senasis išskiriantis nacionalizmas visoje Vakarů Europoje baigěsi su Antrojo pasaulinio karo pabaiga. Kaip tik tada děl visiems žinomů geopolitiniů priežasčiů (Vakarů Europos politikos architektţrai pirmiausia vadovavo karą laimějusios JAV ir Britanija) visai Vakarů Europai buvo padaryta fundamentali anglosaksiškojo valstybingumo, demokratijos ir pilietiškumo çtaka. Be to, buvo labai aiškiai suvokta, jog apsaugoti savo nacionalinç identitetą ir kultţrą galima tik apribojant savo pačiů neribotą savivalę ir atsiveriant tarpnacionaliniam bendradarbiavimui.

Štai koděl Maastrichto sutarty skelbiama Europos pilietybě ir nacionalině valstybě yra vienas kitą papildantys fenomenai. Bet kaip tai bţtů galima pagrçsti? Visů pirma niekur Europos Sąjungos dokumentuose nerasime nacionalinę kultţrą, kalbą, identitetą neigiančiů formuluočiů. Priešingai, kaip jau buvo cituota, nuolat kartojamos fundamentalios individů ir tautů teisěs bei laisvěs. Tarptautiniů santykiů suaktyvějimas bei globalios politikos laipsniškas tapimas realybe iš pamatů keičia tautos ir tautiněs valstyběs sampratą. Tokiame politikos intensyvumo kontekste tradiciškai su tautiškumu ir tautine valstybe sietinas savęs teigimas ir uždarumas tampa neçmanomas. Ikikariniai tarpnacionaliniai konkurenciniai metodai Europoje tapo nebeçmanomi, ir tai buvo pakankamai aiškiai suvokta. Tai galů gale ir paskatino Europos integraciją, kas, drąsiai galima teigti, yra daugelio iki tol egzistavusiů Europos problemů optimaliausias sprendimas.

Kad ir kaip bţtů, Europa nuo pat savo modernios istorijos pradžios karingai reiškě pretenzijas ç savo vidinç skirtingumą bei daugyběs identitetů egzistavimą, toděl ir dabar, Europos Sąjungos kontekste, iš principo negali taip staiga atsisakyti šio daugiatautiškumo. Priešingai, keičiantis politiněms sąlygoms tam, kad išsaugotum arba sustiprintum, kaip teigiama Sutarty, savo kultţrą bei identitetą, turi bţti pasirengęs, kad ir kaip tai skambětů paradoksiškai, apriboti savo pretenzijas ç savipakankamumą bei kitus neigiantç autonomiškumą. Šitaip tautiškumas ir nacionalině savivoka atsiveria per atvirumą kitam. Tai, kaip miněta, ir yra atviro ir modernaus nacionalizmo pagrindas. O bţtent tokç nacionalizmą aptinkame Europos Sąjungos institucijose bei teisiniuose dokumentuose.

Pagrindines Europos Sąjungos valdžios institucijas galima suskirstyti ç du tipus: antnacionalines ir tarpvyriausybines. Antnacionaliněs institucijos (Europos Parlamentas, Europos Komisija) turi autonomiškumą nacionaliniů institucijů atžvilgiu. Jos ne tik kad nepriklauso nuo valstybiů nariů valdžios struktţrů, bet turi joms galią. Be to, jos yra formuojamos visiškai nepriklausomai nuo nacionaliniů vyriausybiů lygio. Pavyzdžiui, Europarlamentas yra institucija, kuri atstovauja Europos Sąjungai kaip nedalijamam vienetui. Antnacionaliněs institucijos yra Europos Sąjungos integralumą palaikančios institucijos. O tarpvyriausybiněs – Ministrů Taryba – atstovauja valstybiů nariů (Prancţzijos, Britanijos, Vokietijos, Belgijos ir t.t.) interesams. Jů sudarymo principas pagrçstas tiesiog nacionaliniů valstybiů vyriausybiů atstovů dalyvavimu tokiose institucijose. Tad Ministrů Tarybą sudaro valstybiů nariů vyriausybiů lyderiai ir Komisijos prezidentas, kuriems asistuoja užsienio reikalů ministrai. Tokiu bţdu tarpvyriausybiněs institucijos palaiko priešingą – dezintegracijos – tendenciją. Bţtent tarpvyriausybiněs institucijos neleidžia Europos Sąjungai tapti vienalytiška supervalstybe.
Tad sprendimů priěmimas něra suteiktas tik, sakysim, antnacionaliněms institucijoms kaip, pavyzdžiui, Europarlamentui. Europarlamentas vienareikšmiškai neturi çstatymů leidžiamosios galios, nes ši galia yra padalyta tarp kitů Europos Sąjungos institucijů: Komisijos ir Ministrů Tarybos. Tad tai yra esminis Europos Sąjungos skirtumas nuo nacionaliniů valstybiů, kuriose tik parlamentai turi çstatymů leidybos galią. Europos Sąjungoje sprendimai priimami maždaug taip. Komisija parengtą projektą duoda svarstyti Ministrů Tarybai; ši, suderinusi pateiktą projektą atskirů valstybiů nariů nuomoniů kontekste, siunčia jç Europarlamentui bei jam asistuojantiems ekonominiams ir socialiniams komitetams. Europarlamentas apsvarstęs projektą věl jç teikia Komisijai, o ši Ministrů Tarybai, kad pastaroji priimtů galutinę bendrą poziciją. Taigi iš čia matyti didžiulě Ministrů Tarybos (atstovaujančios nacionaliněms valstyběms) çtaka, o tai savo ruožtu reiškia, jog Europos Sąjungoje nacionalině valstybě išlieka vienu iš esminiů instituciniů bei politiniů dariniů – savotišku ES pagrindu.

Tad reziumuojant galima teigti, jog kol egzistuos tokia Europos Sąjungos institucijů struktţra, funkcionuojanti kaip balansavimas tarp integracijos bei dezintegracijos, tol nacionaliněs valstyběs çtaka išliks ženkli, vadinasi, ir nacionalině valstybě kaip tokia neišnyks. Europos Sąjunga něra supervalstybě, bet greičiau nacionaliniů valstybiů sąjunga. Toděl Europos Sąjunga, turědama tokią institucinę sistemą, vargu ar greitai taps regionů ar etniniů bendruomeniů Europa, nepaisant to, kad vadinamasis subsidiariškumo principas (vietos/regioninei valdžiai atiduoti visas veiklos sritis, kurios optimaliausiai gali bţti išsprendžiamos žemesniame/vietiniame valdžios lygyje) ir jç çkţnijanti regionalizmo politika Europos Sąjungoje yra pamatině. Regionů çtaka Europos Sąjungoje yra ir bus didžiulě, tačiau matyti Europos Sąjungą išimtinai kaip regionů sąjungą, taip priešpriešinant regionalizmą nacionalinei valstybei, bţtů mažů mažiausiai konceptualiai nekorektiška. Nacionalině valstybě versus regionai visos Sąjungos kontekste yra daugiausia retorině priešprieša, nes Europos institucině sąranga puikiai savyje derina visus tris, t.y. antnacionalinç, nacionalinç regioninç, valdžiů lygius. Tad turint visa tai omeny, galima drąsiai teigti, kad ir Lietuvai, ateity tapsiančiai Europos Sąjungos nare, nacionalinio identiteto praradimas tikrai negresia.