Apokalipsė galinio vaizdo veidrodėlyje

Žemė perkeliama kitur

Kai Brandenburge buvo atidaryta Tesla Gigafactory, Eloną Muską užsipuolė žurnalistai. Pavyzdžiui, RBB (Rundfunk Berlin-Brandenburg Television) norėjo sužinoti, kaip jis garantuos, kad nebūtų užteršti požeminiai regiono vandenys. Muskas pareiškė: „Šiame regione daugybė vandens, apsidairykite aplinkui. Čia visur vanduo, ar jums tai primena dykumą?“

Vėliau pareikalavo, kad TV stotis suredaguotų klausimą, nes norėjo paprotinti visus tuos, kurie mano, kad Brandenburgo žemė, kadaise buvusi angliakasybos regionas, dabar, pritaikius protingą postekstraktyvizmą, vietoj klestinčio kraštovaizdžio taps nykia dykuma.

Nuo dykumos Brandenburgo pakrantėje, gąsdinančios kolektyvinę sąmonę, reklamose peršokama į dykumą Arabijos įlankoje. Vis labiau kaitinant jau ir šiaip augantį kosmoso užkariavimo entuziazmą regione („Arabai, į Marsą!“), nuolatos pasitelkiamas dykumos įvaizdis. Pavyzdžiui, mirga įsivaizduojamų smėlio spalvos „išmaniųjų miestų“ Marse paveiksliukai. Ši ir kitos sugestijos demonstratyviai pabrėžia postfosilinę ateitį, apskritai imant, „žaliojo augimo“ perkėlimą į transplanetinę vertikalę.

Tačiau sparčiai plečiamų kosmoso programų poveikis visiškai priešingas – jos reikalauja sparčiai didinti iškastinio kuro kiekius (raktinis žodis: daug energijos sunaudojanti invazija į kosmosą) ir ne tik nesipriešina destruktyviai kapitalistinio augimo logikai, bet ją netgi skatina (Özgün Eylül İşcen, 2022).

Simptomiškas pavyzdys yra kvietimo dalyvauti „arabų kosmoso pionierių“ mokymo ir įdarbinimo programoje iliustracija – tradiciniais savo regiono drabužiais apsirengęs vyras stovi dykumoje, mojuoja Jungtinių Arabų Emyratų vėliava, o horizonte matyti Žemė.

Tai 1968 m. motyvo „Žemės aušra“ (Earthrise) variacija – ten matomas vaizdas iš Mėnulio, o dabar žvilgsnis į Žemę nukreiptas iš Marso. Pranešimas aiškus: „Ten, Marse, jaučiuosi kaip namuose.“ Štai kodėl tam vyrui nereikia skafandro, kuris apsaugotų gyvybines funkcijas, ypač kvėpavimą, atsidūrus vakuume.

Ši menamos utopijos apsigyventi Marse vizualizacija pristato alternatyvią realybę, nes įprastinę savo aplinką Žemėje jau baigiame sunaikinti. Jeigu ten, Marse, jaučiamasi kaip namuose, galbūt taip yra todėl, kad čia, Žemėje, „mums“ greitai prireiks kvėpavimo aparatų, kiekvieną dieną teks dėvėti specialius kostiumus, kad apsisaugotume nuo ekologinės katastrofos padarinių.

Tiesa, mintis, kad sparčiai didėjant Žemės netinkamumui gyventi, „mes“ visi turėsime skafandrus, skamba absurdiškai. Milžiniška šios apsaugos priemonės kaina prilygtų didelio resursų suvartojimo išlaidoms ir įteisintų ekstremalią nelygybę – 8-ajame dešimtmetyje skafandras kainavo nuo 15 iki 22 milijonų JAV dolerių, o šiandien – apie milijardą. Taip pat turėtų būti aišku, kad tokio tipo apsauginiai drabužiai nėra patikrinta priemonė apsisaugoti nuo ekocido Žemėje, ko gero, jie labiau tinka gyvenimui beorėje tuštumoje išmaniuosiuose Marso miestuose.

Iššūkis yra toks – ar apribosime kapitalistinį augimą kaip veiklos procesą ir ideologiją, ar toliau ieškosime vis keistesnių „sprendimų“, kad išrastume amžiną jo variklį.

Augimo ribos

Kad valdančioji klasė nekvestionuos kapitalistinio augimo, yra visiškai aišku, nes tai pernelyg svarbi sudedamoji jos dominavimo ir verslo modelio dalis. Kaip svarbu šiai klasei užsitikrinti ekonominę galią, tampa ypač akivaizdu, kai augimas nėra fiksuojamas. Tada propagandos malūnas sukasi visu greičiu ir daro visuomenei stiprų spaudimą, įrodinėdamas, kad vyksta „neigiamas augimas“ – net ekonominės depresijos, defliacijos ar krizės metais būtina teigti kokią nors augimo formą. Jeigu jis ir „neigiamas“, tai vis tiek geriau, negu kvestionuoti patį augimą, jau nekalbant apie alternatyvas, tokias kaip „augimo stabdymas“. Taigi svarbiausias iššūkis, ar pakaks drąsos suabejoti ekonominio augimo prasmingumu ir jį skatinančia galia. Žinoma, lengviau pasakyti negu padaryti. Revoliucija? Šiuo metu bandykime bent apriboti valdančiosios klasės visagalybę.

Tie, kurie šiandien kvestionuoja valdžią iš viršaus, iš esmės nenori susigadinti savo santykių su ja. Greičiau jau stengiasi sustiprinti asmeninę poziciją arba palypėti aukštyn hierarchijos laiptais. Atitinkamai Rusijos invazija į Ukrainą yra galios demonstravimas Vakarams. Norima parodyti, kad ši didžiulė (Vakarų nepripažįstama) jėga gali savo geopolitinės įtakos zonomis laikyti viską, kas jai patinka. Ji tai daro ir darys brutaliausiais būdais, kad įrodytų savo pranašumą. Blogiausia, kad toks galios demonstravimas užsienio politikos lygmeniu vyksta ir dėl to, kad Vakarai palaiko glaudžius ekonominius santykius su Rusija. Štai kodėl Putino režimas, jau seniai praradęs demokratinį teisėtumą, ilgai nebuvo smerkiamas. Susigriebta tik tada, kai jis tiek suįžūlėjo, kad pradėjo karą Europoje ir grasina branduoliniu ginklu.

Vis dėlto geriau suprasti galia paremtus santykius ir valdžios kvestionavimo svarbą leidžia būtent vidaus politika, nes „užsienio politikos avantiūros“ pernelyg atitraukia dėmesį nuo ekonominių, socialinių ir politinių krizių namuose. Sprendžiant vietinius klausimus sutarimu arba iš jėgos pozicijų, stabilizuojami valdžios ir visuomenės santykiai (arba kvazipatriotizmas, arba prievarta). Vis dėlto daug svarbiau už šią nuvalkiotą tiesą yra tai, kas dažnai net neįtraukiama į viešąjį diskursą (čia – vidaus politinės sąlygos). Turima omenyje ne tiesiog „tikroji tiesa“, bet neteisėtas jos pasisavinimas, dar labiau komplikuojantis sudėtingą situaciją. Apskritai argi įmanomas tolygus (ypač jeigu jis imperatyvus) augimas, kai kapitalą valdantis elitas sistemingai išparduoda šalies gamtinius išteklius, nieko neinvestuodamas į industrinę ir socialinę infrastruktūrą, tiesiog plėsdamas iškastinio kuro gavybą?

Susiejant užsienio ir vidaus politiką, pavyzdžiui, apmąstant leftistines teorijas, taikomas imperializmui, akivaizdu, kad Vladimiro Putino troškimas demonstruoti savo režimo galią kilo iš gilios krizės šalies viduje, tačiau jo pastangos šiurpinti pasaulį šios krizės tikrai neįveiks, tik dar labiau ją pagilins. Visoms valstybinėms oligarchijoms kyla
dilema, kaip išspręsti neišsprendžiamus prieštaravimus tarp ekonomikos ir ekologjos. Šis kompleksas, primenantis užburtą ratą, sukelia pandemijas, ekstremaliai nuodija orą, priartina klimato katastrofą, gali tapti net karo priežastimi. Kitaip tariant, ekonominio ir ekologinio nuosmukio spiralė rodo, kad pasiektos galutinės augimo ribos. Bet ūkinė veikla vis tiek orientuojama į augimą, nors jau padarė ir tebedaro neatitaisomą žalą ekologijai, ardydama ir pačios ekonomikos pamatus, nekalbant apie grėsmę, keliamą žmonijos gyvybei.

Kaip tik šiuo kebliu etapu, kai energijai imlūs kapitalizmo ciklai (ypač gamyba bei reprodukcija) darosi vis nestabilesni, vis dažniau juos pakerta krizės, kaip niekad masiškai pradėta karo tikslais naudoti išteklius – jie yra paversti geopolitiniais ir geoekonominiais ginklais. Rusijos karas prieš Ukrainą dėl imperinių Putino ambicijų virsta karu su Vakarais. Kol kas šis „mažas pasaulinis karas“ vyksta daugiausia ekonominiu lygmeniu. Iš pirmo žvilgsnio galėtų atrodyti, kad laimi iškastinio kuro įmonės ir ginklų gamintojai, tačiau kyla klausimas, ar šis karas taps lūžio tašku, nes priverstinė šių žaidėjų konkurencija gali baigtis apokalipse – ar tai būtų abipusis intensyvėjantis šaudymas, ar klimato katastrofa, ar globalaus kapitalo bankrotas, ar branduolinė ataka.

Valdžios kvestionavimas iš viršaus visada reiškė klausimą, kas gali griebtis bet ko, kad tik sparčiau augtų ekonomika, dar svarbiau, kam leidžiama viską daryti nebaudžiamai. Atrodo, karas – dar vienas užburto ekonominio-ekologinio rato padarinys – šią valdančiosios klasės privilegiją „pastatė“ ant kortos. Deklaratyviai remdamasis nerašyta valdžios teise daryti „nusikaltimus be bausmės“, Putinas išleido įsakymą įsiveržti į Ukrainą per JT „nepaprastąją specialiąją sesiją“, sušauktą dėl paaštrėjusios padėties. Maskva norėjo parodyti, kad nieko nepaiso ir nenutrauks šio agresyvaus karo, kaip reikalauja kitos trys veto teisę JT Saugumo Taryboje turinčios šalys – JAV, Didžioji Britanija ir Prancūzija.

Šiuo atveju galios demonstravimas laikytinas priklausymo demonstravimu: „Taip, mes priklausome didžiųjų jėgų lygai“. Dar daugiau: „Mes priklausome baltajai šiaurei ir netgi atstovaujame tikrajai baltųjų viršenybei, nes mūsiškė jos versija grynesnė.“ Taigi karas gali būti suprantamas kaip baltųjų viršenybės diferenciacija kapitalistinio pasaulio viduje.

Kartu tai ir ciniška kova dėl galimybės kuo patogiau įsitaisyti mažėjančioje gyvybinėje erdvėje. Varžytynės, kas reguliuos prieigą prie šios erdvės. Fatališkam Nojaus arkos scenarijui ieškoma alternatyvų. Net JAV Senate prieš karą laikytasi pozicijos skatinti tarptautinį bendradarbiavimą visomis diplomatinėmis priemonėmis, net ir tokiomis kaip sandėris su Putino režimu. Deja, Vakarai neužkirto kelio šiam karui, o pastangos išvengti klimato katastrofos, jau išmestos pro langą. Užburtame ekonominės priešpriešos ekologijai cikle neišvengiamai atsiranda tai, kas geriausiai tinka žemyn smunkančiai spiralei – eskalacija ir poliarizacija, Rusijai paėmus įkaitais visą pasaulį.

Akivaizdu, kad visaip bandoma nukreipti dėmesį tiek nuo Vakarų atsakomybės dalies, tiek nuo fatališko Nojaus arkos scenarijaus. Blogiausia, kad įkaitų pagrobėjo ir gelbėtojo figūros tapo neatsiejamos, panašiai, kaip „gėrio“ir „blogio“ imperijos, nes sambūvio Žemėje pagrindus griauna ne vien karo smurtas, tą daro ir nepaliaujamo ekonominio augimo, ir politinio dominavimo siekis.

Infantilizacija

Nojaus arkos scenarijus simboliškai patvirtintas balandžio 12-ąją. Iškilmingai minint Kosmoso dieną, Vladimiras Putinas su Aleksandru Lukašenka apsilankė kosmodrome šalies tolimuosiuose rytuose, Blagoveščensko mieste, esančiame netoli sienos su Kinija. Už maždaug 6000 km nuo Maskvos statomas kosmodromas Vostočnyj iš dalies jau baigtas, pavyzdžiui, veikia raketų Sojuz paleidimo taškas. Statoma ir daugiau starto aikštelių, kad ten galėtų kilti naujesnių tipų erdvėlaiviai, tokie kaip Angara. Kaip ir daugumos megaprojektų atveju, ne viskas
vyksta pagal planą, todėl kosmoso agentūrą Roskosmos bandoma pavaizduoti kaip labai inovatyvią, atsakingą, nenuilstamą jėgą. Čia nepaliaujamai triūsiama net dabar, per karą, kuris irgi nevyksta pagal planą.

Po Sovietų Sąjungos žlugimo kosminės kelionės ilgainiui tapo pasauliniu didžiųjų kapitalizmo egoistų ringu. Rusijos invazija į Ukrainą paradoksaliai sustiprino šią tendenciją. Nors Tarptautinė kosminė stotis kaip simbolinis bendradarbiavimo projektas tapo savotiška relikvija, kapitalistinės valstybės, Silicio slėnio verslininkai multimilijardieriai skuba įgyvendinti savo kolonijinės ekspansijos darbotvarkę – pasisavinti tai, kas teisiškai apibrėžta kaip bendroji erdvė. Visus kosminės programos vykdytojus vienija specifinis habitus, kuris tuo pat metu yra ir nostalgiškai kilnus, ir ciniškai agresyvus: „Taip, aš žinau, kad tarp Žemės gyventojų esu vienas didžiausių krizės, vadinamos klimato kaita, kaltininkų. Bet, kai čia pasidarys pernelyg nepatogu, galėsiu pabėgti į kosmosą. Svajoju apie neliestas kitų planetų platybes. Taigi mes greitai išsiskirsime.“ Čia kapitalistinis augimo ir plėtros siekis yra suporuotas su infantiliškumu: „Taip, pasaulio būklė yra bloga, bet aš neleisiu, kad tai gadintų nuotaiką ir man. Bent jau tol, kol gyvenu, noriu žaisti toliau.“

Stevenas Spielbergas kino filmuose dažnai pasitelkia Piterio Peno įvaizdį, atskleidžiantį, kad svajonė skristi simbolizuoja norą atsikratyti nemalonios atsakomybės. Turbūt žinomiausioje jo juostoje apie Peterį Peną „Kablys“ (1991) Spielbergas pristato mitą, kurio herojus optimizuoja save kaip antreprenerį ir sako: tapsite gudresni, agresyvesni ir efektyvesni, jei iš naujo atrasite vaiką savyje. Spielbergo darboholikas vadybininkas, kuris daro karjerą kaip įmonių teisininkas, akivaizdžiai turi Elono Musko ir Jeffo Bezoso bruožų, nes yra apsėstas svajonės skraidyti. Berniukai nori likti vieni su savo žaislais, įsivaizduodami, kad jiems reikia pakeisti pasaulį, ir didžiuodamiesi „išradimais“, kurie padaromi tarsi savaime (Tesla / SpaceX ir Amazon / Blue Origin). Nesvarbu, ar dėl to pasaulis taps geresne vieta, ar netgi priešingai, svarbiausia gauti pelną ir spartinti nenutrūkstamą augimą.

Jų infantilizmas apsimestinis – tai savisauga, nes norima išvengti savo veiksmų padarinių. O kartu socialinė gairė – kad kapitalizmas tęstųsi netrukdomas, visi turi elgtis „kaip vaikai“. Dalyvavimas politiniuose demokratijos gynimo procesuose? „Vaikai neturėtų užsikrauti šios naštos sau ant pečių.“ „Gyvenimo vadybininkais tampa autoritetingi asmenys.“ Žinoma, tie autoritetai „širdyje irgi yra vaikai“. Valdančiosios klasės infantilizmas gali veikti kaip sisteminga valdomų klasių infantilizacija – tai padeda palaikyti tam tikrą pageidaujamą įtampą tarp neoliberalių ir neliberalių tendencijų. Šio proceso fone emancipacinis potencialas visą gyvenimą būti vaiku (arba išsaugoti vidinį vaiką savyje), atskleistas jau Švietimo epochos kritikų, yra perkoduojamas ir „demokratizuojamas“ pagal šovinistinę Apšvietos ideologiją. Tai, kas buvo skirta turinčiam trūkumų Kitam, kurį būtina apšviesti, išlavinti, dabar tampa privalomuoju „valdomos demokratijos arba postdemokratijos“ veiksniu. Tai autoritarinio kapitalizmo racionalumas, vis didesnį pagreitį įgaunantis nuo 2007–2008 m. finansų krizės. Nepaisant nuolat prastėjančių gamybos ir reprodukcijos sąlygų, stengiamasi išspausti maksimumą iš visko ir visų.

Kas vis dar norėtų kvestionuoti valdžią iš apačios, turėtų nukreipti dėmesį ne tik į gamybos priemones, bet ir į valdančiosios klasės „žaislus“, kurie sužadina – ir iš anksto apriboja – socialinę vaizduotę. Priešingu atveju ir toliau vyks regresija, o ne revoliucija; „neigiamas arba žaliasis augimas“ vietoj „mažėjimo“, apribojant konsumeristinį azartą; įsigalės natūralizuota prievarta trauktis iš kelio (šalutinės likvidumo pasekmės), neieškant išeičių iš kapitalizmo aklavietės, – tai nuosmukio eskalacija, o ne gelbėjimosi planas.