Apie ukrainos kaščėjų, jo belaisvę ir langus, atveriančius skirtingas perspektyvas

Tomas Kavaliauskas: 1990-aisiais postkomunistinių Baltijos, Vyšegrado šalių, Rusijos, Ukrainos gyventojus vakariečiai suvokė kaip “tuos iš Rytų”, atitinkamai ir vertino.

Po 2004-ųjų Europos Sąjungos plėtros gali atrodyti, kad jau tik rusai, baltarusiai, ukrainiečiai ir moldovai yra “tie iš Rytų”. O kur žemėlapyje būtų Vidurio Europa? Milanas Kundera jai priskyrė Vyšegrado šalis, bet kai kurie vakarų europiečiai ja laiko Šveicariją, Austriją, Pietų Vokietiją ir Rytų Prancūziją…

Tatjana Žurženko: Pasak Larry’o Wolffo, Rytų Europa – tai XVIII a. intelektualų išradimas. Švietimo epochoje Europos skirstymą į Pietus ir Šiaurę pakeitė Vakarų civilizacijos supriešinimas su “atsilikusiais”, “barbariškais” Rytais. Nuo tų laikų politinis Europos žemėlapis labai pasikeitė, tačiau dalijimas į Rytus ir Vakarus iš europiečių vaizduotės neišsitrynė iki šiol. XX a. antrojoje pusėje “Rytų Europa” reiškė Sovietų Sąjungos įtakos zoną ir buvo esminė geopolitinė Šaltojo karo sąvoka. Disidentai, tarp jų ir Milanas Kundera, metė iššūkį tokiam politiniam padalijimui, įsivaizduodami naują simbolinį Europos žemėlapį. Koncepcija “Vidurio Europa”, kaip Vakarų kultūros ir civilizacijos dalis, kurią atplėšė svetima (sovietų) galia, padėjo Vyšegrado šalių politiniam elitui susikurti naują kolektyvinę tapatybę, įstoti į ES. Baltijos šalys turi panašų struktūrinį naratyvą apie sovietų okupaciją.

Tad kas gi šiandien liko iš “Rytų Europos”? Ši koncepcija dabar gerokai prieštaringesnė ir slidesnė negu prieš dvidešimt metų. Vakariečių akimis (ir tai vis dar hegemoninis požiūris) “naujoji” Rytų Europa – tai šalys (visų pirma Ukraina, Baltarusija, Moldova), “pasiklydusios tranzicijoje”, su daugybe senos geopolitinės tvarkos liekanų, vis dar ieškančios sau deramos vietos Europoje. Jų ateitis miglota, taigi joms reikia civilizacinių patarimų. Skirtingai negu Vyšegrado šalys, kur sovietų dominavimas buvo labiau politinis ir militarinis, “naujoji” Rytų Europa kur kas labiau susijusi su Rusija tiek kultūros, kalbos, tiek bendros patirties atžvilgiu. Šioms šalims gerokai sunkiau apibrėžti naują tautinę savo tapatybę, apsispręsti dėl ateities Europos Sąjungoje. Pietų Kaukazo šalys, remiantis ta pačia logika, kartais irgi laikomos “naujosios” Rytų Europos dalimi. Šiuo požiūriu Rytų Europa nėra geografinis regionas, tai savotiškas laukiamasis, skaistykla tiems, kurie vis dar neatlikę namų darbų, bet turės juos padaryti, jeigu nori tapti visaverte Europos tauta.

Rusija, taip ir nebaigusi tranzicijos į demokratiją, iš principo irgi priklauso šiai šalių grupei, bet faktiškai retai kada laikoma “naujosios” Rytų Europos dalimi. Žinoma, rusų elitas nepriskiria savo šalies Rytų Europai, vadina ją viena didžiųjų Europos galių. Rusų (kaip ir ukrainiečių) kalba lėtai prisitaiko prie naujų geopolitinių realijų, tad “Rytų Europa” iki šiol reiškia buvusio sovietų bloko šalis, vakarines Sovietijos sienas. Ukraina, Baltarusija ir Moldova vadinamos “artimuoju užsieniu” arba “buvusiomis Sovietų Sąjungos respublikomis”, bet beveik niekada nepriskiriamos “Rytų Europai”.

Žinoma, šiandien negalima sakyti, kad “Rytų Europą” nuo klestinčių Vakarų skiria ekonominis nepriteklius. Rinkos ekonomika ir kapitalizmas pastaruoju metu įsigalėjo ir buvusiose komunistinėse šalyse, tad vartojimo standartai daugelyje didžiųjų Rytų Europos miestų mažai kuo skiriasi nuo sostinių Vakaruose (gyvenimo kokybė – visai kitas klausimas). Moldova yra viena skurdžiausių Europos šalių, čia, kaip ir mažuose monoindustriniuose Ukrainos miestuose, žmonių kasdienybė – tai bandymas kaip nors išgyventi, o naujieji turtuoliai kuriasi Vienoje arba Londone. Beje, Vakaruose irgi didėja nelygybė, atsiranda vis naujų įtampų tarp turtingosios Šiaurės ir nuskurdusių Pietų. Taigi socioekonominis Europos skirstymas į Rytus ir Vakarus nubluko, ypač po 2008-ųjų ekonominės krizės.

TK: Ukrainos parlamente audringai ginčytasi, nevengiant apsikumščiavimų, dėl rusų kaip antrosios valstybinės kalbos statuso. 2012-ųjų vasarį Latvijai irgi teko patirti tokio referendumo išmėginimą. Kokius matote panašumus ir skirtumus dėl rusų kaip antrosios oficialios kalbos Ukrainoje ir Latvijoje?

TZ: Konfliktas, kurį minite, kilo pernai liepą, kai Ukrainos parlamentas išleido įstatymą “Dėl nacionalinės kalbos politikos pagrindų”: rusų kalba greta ukrainiečių kalbos pripažįstama oficialia tuose regionuose, kur ja kalba daugiau kaip 10 proc. vietinės bendruomenės. Tas pats taikoma vengrų, bulgarų, totorių ir kitų mažumų kalboms. Naujasis įstatymas buvo suvoktas kaip išpuolis prieš ukrainiečių kalbą ir ukrainakalbių teises, nes, anot kritikų, legalizuojama rusų kalba, kuri de facto ir šiaip dominuoja Rytų ir Pietų Ukrainoje, o ukrainakalbių mažuma šiuose regionuose diskriminuojama, nes vietiniai biurokratai gauna teisę nekalbėti ukrainietiškai. Įstatymo projektas buvo “prastumtas” pro visas procedūras, tad jo lobistai, pagarsėję prorusiški politikai iš Regionų partijos, labai nenorėjo viešos diskusijos dėl šio projekto. Nors jie apeliavo į Vakarų dvikalbystės patirtį, į Europos mažumų kalbų chartiją, šiam įstatymui pažėrė kritikos tiek OSCE (Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija), tiek Venecijos komisija, nes mažumų lingvistinės teisės suteiktos rusų kalbai, kurią Ukrainoje vargu ar galima laikyti mažumos kalba.

Susidūręs su opozicija parlamente, su ekspertų kritika ir gatvės protestais, prezidentas Janukovyčius sudarė komisiją parengti kontroversiško įstatymo pataisoms, bet vėliau patvirtino jį be esminių pakeitimų. Dauguma ukrainiečių šią Regionų partijos iniciatyvą suprato kaip rinkimų kampanijos pradžią (parlamento rinkimai įvyko 2012 m. spalį). Regionų partija, kurios elektoratas susitelkęs daugiausia Rytų ir Pietų Ukrainoje, rusų kalbai suteikti antrosios valstybinės kalbos statusą žadėjo jau 2009-aisiais. Tačiau naujasis įstatymas Regionų partijai davė nedaug rinkiminės naudos. Be to, jis nepakeitė regionų status quo.

Kalbos klausimui tapus politikos instrumentu, tiek ukrainiečių, tiek rusų kalbos gynėjai pervertino valstybės vaidmenį, nes tikėjosi, kad jos potvarkis bus naudingas “jų” grupei. Tačiau daugelyje Ukrainos regionų žmonės vartoja abi kalbas, nesukdami dėl to galvos. Skirtingai nuo politikų, intelektualų, “lingvistikos antreprenerių”, jie kalbos vartojimą retai kada sieja su etnine tapatybe. Be to, nepamirškite, kad Ukrainoje įstatymai dažnai neįsigali net teismui tarpininkaujant, o kalbos teisės, kaip ir daugelis kitų žmogaus teisių, ten ganėtinai abstrakčios. Jeigu jūs priklausote švedų mažumai Suomijoje, tai, susidūręs su policininku, teirausitės, ar jis geba bendrauti jūsų kalba, o Ukrainos piliečiams, pakliuvusiems į policininkų rankas, rūpi visai kas kita – kaip išvengti susidorojimo ir fizinio smurto.

Mykola Riabčiukas kalbos klausimą vadina viena iš Ukrainos dviprasmybių.1 Nors etninių rusakalbių, 2001 m. surašymo duomenimis, šalyje yra tik 17 proc., maždaug 50 proc. piliečių kalba rusiškai “patogumo dėlei”. Konstitucija nurodo, kad vienintelė valstybinė kalba yra ukrainiečių, bet de facto Ukraina yra dvikalbė. Pagal vieną iš naujausių apklausų, 24 proc. Ukrainos piliečių pageidauja, kad rusų kalba būtų antroji valstybinė, 25 proc. pasisako už jos kaip oficialios kalbos statusą atskiruose šalies regionuose. Tai reiškia, kad beveik pusė šalies gyventojų norėtų įteisinti rusų kalbą, bet, išskyrus Krymą, nesiima iniciatyvos tai paskubinti. Kalbos reikalai atsiduria jų rūpesčių sąrašo pabaigoje – ukrainiečiams labiau rūpi ekonomika, sveikatos apsauga, švietimo kokybė, klestinti korupcija. Regionų partija ir komunistai tradiciškai lobistiniais keliais siekia rusų kalbai suteikti aukštesnį statusą, bet Ukrainoje nėra nei rusakalbių, nei etninių rusų partijos, matyt, jie nejaučia reikalo kovoti už savo teises.

Čia ir yra atsakymas į Jūsų klausimą apie paraleles ir skirtumus dėl rusų kalbos statuso Latvijoje ir Ukrainoje. Pagal pilietybės įstatymą, švietimo sistemą ir kalbos politiką Latvijos rusai traktuojami kaip mažuma. Istorinis sovietų okupacijos naratyvas apibrėžia, kad ši grupė yra kilusi iš kolonizatorių. Rusai turi savo žiniasklaidą, organizacijas ir politines partijas, net savo atstovus Europos Parlamente. Kultūrinės ir lingvistinės ribos tarp latvių ir rusų yra ganėtinai aiškios.

O daugumoje Ukrainos regionų šios ribos išsitrynusios, etniniai rusai niekuo neišsiskiria iš didelės rusakalbių populiacijos (Krymas ir Vakarų Ukraina laikytini išimtimis, žinoma, dėl visiškai skirtingų priežasčių). Ukrainiečių intelektualų požiūriu, tokia situacija nepriimtina – rusakalbiai ukrainiečiai privalo grįžti prie jų apleistos gimtosios, t. y. ukrainiečių, kalbos, o etniniai rusai turėtų tapti mažuma arba asimiliuotis, tada Ukraina taptų normalia tautine valstybe be “dviprasmybių”, kaip jas įvardija Riabčiukas. Savo ruožtu tie, kurie reikalauja rusų kaip antrosios valstybinės kalbos statuso, siekia legalizuoti dvikalbystę. Abu tikslai žavūs savo paprastumu, bet aš netikiu paprastomis išeitimis. Manau, ukrainiečių kalbos, literatūros, kultūros labui Ukraina padarytų kur kas daugiau, jei išmintingai skatintų rusakalbius piliečius tapatintis su savo valstybe, užuot vertusi žmones rinktis vieną iš daugialypių tapatybių, nes tai tik dar labiau poliarizuoja šalies visuomenę.

TK: Tarpukariu Ukraina, kaip ir Lietuva, priešinosi Pilsudskio planams atplėšti dalį teritorijų. Iki šiol svarstoma apie lenkišką/ukrainietišką Lvovo tapatybę kaip ir apie lenkišką/lietuvišką Vilnių. Neseniai lenkų nacionalistų repo grupė, atvykusi į Lietuvos sostinę, Lenkų kultūros centre agresyviu tonu tvirtino, esą Vilnius ir Lvovas netrukus vėl priklausys Lenkijai. Poznanės futbolo fanai skandavo panašius lozungus. Ar Vakarų Ukraina patiria kokių nors įtampų dėl politinio lenkų paveldo?

TZ: Iš tikrųjų šių dviejų miestų istorinis likimas panašus. Kaip ir Vilnius, Lvovas (Lwow, Lemberg) XIX a. buvo multikultūrinis miestas su gausia žydų populiacija. Lietuviai Vilniuje, o ukrainiečiai Lvove sudarė mažumą. 1918 m. žlugus Habsburgų imperijai, tarp Ukrainos ir Lenkijos įsiplieskė karinis konfliktas dėl Lvovo ir Rytų Galicijos. Ukraina šį karą pralaimėjo, Lvovas tapo Lenkijos miestu, vienu iš svarbiausių Antrosios Respublikos akademinių ir kultūrinių centrų. Šio pusiau užmiršto karo trauma nėra tokia skausminga, kaip kruvinas Lenkijos ir Ukrainos konfliktas Antrojo pasaulinio karo metais. Posovietiniu laikotarpiu vis dėlto buvo atkurti memorialai, skirti 1918–1919 m. Lenkijos ir Ukrainos karui atminti. Ereliukų kapinės Lvove – vienas ryškiausių pavyzdžių. Lenkijos herojų panteono rekonstrukciją ukrainiečiai suvokė kaip iššūkį, todėl greta pastatė memorialą kultiniams ukrainiečių tarpukario herojams, vadinamajam savanorių legionui.

Ereliukų kapinių restauracija, kuriai priešinosi Lvovo valdžia, smarkiai sukomplikavo dialogą tarp Kijevo ir Varšuvos. Konfliktą užgesino prezidentu išrinktas Viktoras Juščenka, turėjęs populiarumą Vakarų Ukrainoje ir palaikymą Lenkijoje. Liberalūs ukrainiečių intelektualai ir graikų apeigų katalikų Bažnyčia sunkiai dirbo, kad šią atmintiną vietą Lvove paverstų Ukrainos ir Lenkijos susitaikymo simboliu, bet ji vis tiek provokuoja antilenkiškas nuotaikas.2

Kapinės, kuriose palaidoti lenkų ir lietuvių kariai, yra ir Vilniuje. Tikriausiai sutiksite, kad tokie dvilypiai memorialai, net įtraukti į oficialų susitaikymo, tarptautinio bendradarbiavimo, europinės integracijos naratyvą, vis tiek gali būti pasitelkiami priešiškoms tautinėms grupuotėms mobilizuoti.

Lvovas ukrainiečiams, panašiai kaip ir Vilnius lietuviams, sugrąžintas 1939 m. Ukraina buvo suvienyta, bet atsidūrė po Stalino padu. Naujasis režimas griebėsi represijų ne tik prieš lenkus, bet ir prieš ukrainiečių nacionalistus, ir tuos, kurie jiems simpatizavo. Po Antrojo pasaulinio karo Lvovas tapo Ukrainos Sovietų Socialistinės Respublikos miestu. Žydų populiaciją sunaikino Holokaustas, o tie lenkai, kurie nebuvo deportuoti į Sibirą, išvyko į Lenkiją, kad išvengtų tiek Ukrainos nacionalistų, tiek Stalino teroro. Pasak Williamo J. Risho, pokariu sovietų valdžia Lvove pasistengė ištrinti visus lenkiškos praeities pėdsakus.3 Net kai kurie lenkų paminklai, pavyzdžiui, karaliui Janui III Sobieskiui ar dramaturgui Aleksanderiui Fredro, buvo perkelti į Lenkiją. Po 1989-ųjų Ukrainai atgavus nepriklausomybę, Lvovo ukrainiečiai, suvokiantys save kaip kolektyvinę komunistų režimo auką, stengėsi desovietizuoti miestą, siekė įtvirtinti nacionalinį savo naratyvą, todėl nepaisė jiems svetimos atminties.

Šiandien Lvovas yra tautinė Ukrainos tvirtovė (dešiniojo sparno partija Svoboda nuo 2010 m. sudaro vietinės tarybos daugumą). Bet kartu Lvovas tvirtina esąs modernus europietiškas miestas, didžiuojasi multikultūriniu savo paveldu. Miesto meras Andryi’us Sadovyi’us, į postą atėjęs iš nevyriausybinių organizacijų sektoriaus, bendradarbiauja su Lenkija. “Miestas atviras pasauliui” – tai oficialus lozungas. Tokios institucijos kaip Katalikų universitetas, kultūros žurnalas Ji, Rytų Vidurio Europos urbanistinės istorijos centras prisideda prie gyvo liberalaus intelektualinio polilogo. Jų pastangomis, bendra Lvovo ir Vroclavo iniciatyva 2011-aisiais atidengtas memorialas lenkų profesoriams, nužudytiems nacių 1941 m.

Nėra abejonių, kad Lvovas vis dar šliukšteli žibalo į lenkų kultūrinės vaizduotės ir nostalgijos ugnį, ypač tapęs svarbiu turizmo objektu.

Rusų kilmės amerikietė Svetlana Boym, mokslininkė iš Harvardo, neseniai reabilitavo nostalgijos sampratą, siūlydama restauracinę nostalgiją atskirti nuo reflektyviosios. Nes pirmoji “tautos ateitį grindžia praeitimi”, “gravituoja ties kolektyvinių simbolių vaizdiniais”, “save traktuodama siaubingai rimtai”, o antroji labiau susijusi tiek su individulia, tiek su kultūrine atmintimi, todėl gali būti ironiška, nestokojanti sveiko humoro.4 Reflektyvioji nostalgija plačiąja prasme suteikia pagrindą bet kuriai kultūrai, o restauracinė nostalgija, kuria mėgsta manipuliuoti neatsakingi politikai, suplakdami ją su sąmokslo teorijomis, gali tapti pavojinga, destruktyvi, ypač mūsų regione, kur nacionalinės sienos buvo nubrėžtos palyginti neseniai, be to, naudojant fizinį ir psichologinį smurtą.

TK: Vilnius ir Lvovas – du buvusios imperinės Lenkijos objektai, mūsų kaimynams iki šiol keliantys nostalgiją. Ar sutiktumėte, kad šiandieniniai Varšuvos veiksmai susiję ne tik su “Rytų partnerystės” diplomatija, remiant Ukrainos narystę ES, bet ir su ambicingu siekiu imtis aktyvaus vaidmens atminties politikos žaidimuose? Žvelgiant iš ukrainiečių perspektyvos, ar Lenkija veikia pagal Jerzy’o Giedroyco nuostatą siekti tikrojo dialogo su kaimynais? Kaip vertinate regioninę viziją apie Lietuvos, Baltarusijos, Ukrainos ir Lenkijos federaciją?

TZ: Iš tikrųjų, skirtingai negu Vyšegrado šalys, Lenkija plėtoja Ostpolitik, turinčią gilias istorines šaknis. Šiandieninė Lenkijos užsienio politika remiasi Jerzy’o Giedroyco vizija apie Rytų Europos ateitį, padariusia didelę įtaką lenkų intelektualams, lėmusia politinį Solidarnosc etosą. 1990-aisiais Lechas Walęsa, Adamas Michnikas ir Jacekas Kuronas užmezgė ryšius su ukrainiečių Narodnyi Ruch. 1990 m. rugsėjo 3 d., dar prieš Sovietų Sąjungos subyrėjimą, Lenkijos Senatas oficialiai pasmerkė Vyslos operaciją. [1944-1946 m. per Lenkijos ir SSRS vykdytus gyventojų mainus dalis ukrainiečių ir baltarusių buvo priversti pasitraukti į Sovietų Sąjungą. 1947 m. komunistinė Lenkijos valdžia nutarė šiame regione (Pietinėje arba Liublino Palenkėje) gyvenančius ne lenkų tautybės asmenis ištremti į vokiečių žemes, gautas Jaltos konferencijos nutarimu. Trėmimai vadinti Vyslos operacija, – red.]

1991-aisiais Lenkija buvo pirmoji valstybė, pripažinusi Ukrainos nepriklausomybę, – šis veiksmas turėjo didelį simbolinį svorį.

Lenkijos politiką Ukrainos atžvilgiu nulėmė Solidarnosc etosas. Volynės tragedijos [per pokariu vykusias tarpusavio skerdynes ir etninius valymus buvo nužudyta keliasdešimt tūkstančių lenkų ir keliolika tūkstančių ukrainiečių, – red.] 50-oji sukaktis 1993-iaisiais buvo nuleista tylomis, nes Lenkijos politikai ir intelektualai laikėsi nuostatos, esą ukrainiečiai dar nėra pasirengę kritiškai pažvelgti į tamsius bendros praeities puslapius. Pasak Timothy’o Snyderio, lenkų elitas tada įstengė valstybės interesus atskirti nuo nacionalinės atminties.5

Iš trijų naujų rytinių Lenkijos kaimynių, kurios dalijasi istoriniu Abiejų Tautų Respublikos palikimu, Ukraina yra didžiausia ir geopolitiškai svarbiausia. Lietuvių elitas, ryžtingai siekdamas narystės NATO ir ES, laikė Lenkiją savo konkurente. Baltarusijos režimas, darydamasis vis labiau autoritarinis, atsuko Lenkijai nugarą dar 1990-ųjų viduryje, pasirinkęs prorusišką kelią. Ukraina, oponuojanti ir vieniems, ir kitiems, bandanti persiplėšti tarp ES ir Rusijos, tapo idealiu lenkų paternalizmo taikiniu. Pirmaisiais Ukrainos nepriklausomybės metais Lenkijos parama jaunai valstybei buvo esminė ir padėjo kiek sumažinti didžiulę Rusijos įtaką. Lenkija tapo pavyzdiniu ekonominių ir politinių reformų modeliu, o vėliau ir Ukrainos advokate ES, ryžtingesne už patį Kijevą. 1997 m. buvo pasirašyta Ukrainos ir Lenkijos prezidentų bendra deklaracija dėl abipusio supratimo ir susitaikymo. Geri santykiai su Lenkija buvo svarbūs Leonidui Kučmai, per antrą kadenciją įsivėlusiam į politinius skandalus, todėl kritikuojamam tiek namie, tiek Vakaruose.

Lenkija savąjį paternalizmą ypač pademonstravo 2004-aisiais, per Oranžinę revoliuciją palaikydama jauną Ukrainos demokratiją ir nepriklausomybę. Alexandras Kwasniewskis su Lechu Walęsa, ėmęsi tarpininkų vaidmens, padėjo konfliktą išspręsti taikiai. Atrodė, kad lenkų svajonė apie proeuropietišką, demokratinę, nuo Rusijos nepriklausomą Ukrainą taps reali ir tai bus regima Rytų politikos sėkmė. Viktoras Juščenka buvo laikomas naujos kartos politiniu lyderiu, proeuropiečiu, žmogumi, neslegiamu komunistinės praeities.

Tačiau pačioje Lenkijoje netrukus įvyko radikalūs politiniai pokyčiai: 2005-ųjų rugsėjį prezidentu tapo Lechas Kaczynskis, netrukus daugumą parlamente laimėjo dešiniųjų populistų partija PiS. Nauji konservatyvios nacionalistinės pakraipos lyderiai istorinę atmintį pavertė tiek vidaus, tiek užsienio politikos instrumentu, leidosi į politinę konfrontaciją su Rusija ir Vokietija. Busho ir Putino konkurencinės kovos kontekste antikomunistiniai, antimaskvietiški jausmai tapo ideologiniu Ukrainos ir Lenkijos santykių prioritetu. Tačiau ir Kaczynskis, ir Juščenka greitai prarado populiarumą ir pagarbą tiek savo šalyje, tiek svetur. Atsidūrę marginalizuotoje pozicijoje, abu apeliavo į konservatyvius dešiniojo sparno rinkėjus, nejučia atgaivindami senus nacionalistinius vaiduoklius. Juščenkos užmojis herojais paversti UPA (Ukrainos sukilėlių armija) su jos lyderiais Stepanu Bandera ir Jurijumi Šuškevičiumi, nors ir nepabrėžiant priešiškumo Lenkijai, vis tiek sudavė smūgį dvišaliams santykiams.

Ką regime šiandien? Gilią frustraciją ir nuovargį. Tą lengvai galima suprasti – dabartinės politinės tendencijos Ukrainoje iš tikrųjų stumia į depresiją. Tai nereiškia, kad Lenkija atsisakys Ostpolitik ir nuleis rankas dėl Ukrainos. Bet frustracija ir nusivylimas politine Ukrainos raida panaikino kelis tabu, paveldėtus iš Solidarnosc. Vienas iš tokių – praeities konfliktų politizavimas.

Dabar to griebiasi ne tik dešinieji ukrainakalbiai nacionalistai. Įtakingi lenkų politikai irgi nevengia aršiai kaltinti ukrainiečių dėl masinių žudynių, etninio valymo, net genocido, reikalaudami už tai atsiprašyti. Šiemet per Volynės tragedijos (o pastaruosius dvidešimt metų ji buvo tikras Ukrainos ir Lenkijos santykių barometras) 70-ųjų metinių minėjimą tapo aišku, kad net sėkmingas susitaikymo procesas gali užstrigti dėl praeities kirčių. 2013 m. birželio 20 d. Lenkijos Senatas priėmė nutarimą, kuriame Volynės įvykius pavadino “etniniu valymu su genocido elementais”.

Ukraina tai priėmė kaip nedraugišką gestą ir žingsnį atgal šalių suartėjimo procese. Skirtingai negu 2003-iaisiais, per 60-ąsias metines, kai prezidentas Kučma dėjo daug vilčių į susitaikymą, šiuo metu prezidento Janukovyčiaus politiniai prioritetai akivaizdžiai yra kitokie.

O regioninė Lietuvos, Ukrainos, Baltarusijos ir Lenkijos federacija man atrodo visiška fantazija, kartais atgaivinama per akademines konferencijas, bet neturinti realaus pagrindo. Abiejų Tautų Respublika – tolima praeitis. Istorikams gal atrodo kitaip, bet aš, socialinių mokslų atstovė, abejoju, ar šiandien šios šalys, turinčios skirtingus politinius režimus ir geopolitinius tikslus, jaučia tarpusavyje daug bendra. 2006-aisiais, kai dujų karas su Rusija pasiekė viršūnę, atrodė, kad jas vienija energetinio saugumo siekis. Prezidentas Valdas Adamkus Lietuvai, Baltarusijai ir Ukrainai kaip tranzito šalims siūlė vykdyti bendrą energetikos politiką. Tačiau laikas parodė, kad visos Europos valstybės šiuo klausimu elgiasi gana egoistiškai ir pirmenybę teikia dvišalėms deryboms su Rusija.

TK: Kaip manote, ar Julija Tymošenko – politinė kankinė, ar oligarchė, pralaimėjusi žaidimą dėl valdžios?

TZ: Šis Jūsų klausimas iliustruoja tiek Ukrainos, tiek Europos viešosios nuomonės poliarizaciją dėl Julijos Tymošenko. Manau, čia yra “dvi vienoje”, ir tai jos bylą daro ypač sudėtingą. Pirmasis teismo procesas buvo taip pritvinkęs politiškai motyvuoto teisingumo ir bjauraus keršto, kad nežinau, kas galėtų neužjausti Julijos kaip žmogaus, kaip jaunos ambicingos moters, atskirtos nuo šeimos ir nuo aktyvaus viešojo gyvenimo.

Tuo pat metu jos kankinystė yra politinis spektaklis, vaidinamas “Vakarų žiūrovams”, turint tikslą likti žiniasklaidos dėmesio centre ir sugrįžti į Ukrainos politiką. Pagrindinė Tymošenko strategija nuo pat arešto 2011-ųjų vasarą buvo savo pačios kūno politizavimas, paverčiant jį asmeninės rezistencijos vieta.6

Man Tymošenko – tragiška figūra, turiu omenyje ne tik asmeninį jos likimą, kai labai sėkmingą verslininkės ir politikės karjerą padariusi moteris staiga neteko visko, net laisvės žiaurioje kovoje be taisyklių. Tai, kas nutiko Tymošenko, yra tragiška, nes įrodo, kad Ukrainoje morali politika neįmanoma. Toji moralinė alternatyva, kuriai ji ėmėsi atstovauti, irgi buvo redukuota iki populistinės viešųjų ryšių kampanijos. Net jei įkalinta Tymošenko regi save kaip opozicijos augančiam autoritariniam Janukovyčiaus apetitui lyderę, didelė šalies visuomenės dalis laiko ją ne išeitimi iš padėties, o problemos dalimi. Kai kurie Ukrainos analitikai netgi teigia, kad jokiu būdu nereikėtų Tymošenko paleisti iki ateinančių prezidento rinkimų, nes ji suskaldys opoziciją, o tai reikš demokratinių jėgų destrukciją.7

Nemanau, kad tokie pragmatiški svarstymai, net pagrįsti racionaliais argumentais, galėtų pateisinti piktnaudžiavimą įstatymais. Pritariu Tarasui Vozniakui, kuris savo tinklalapyje padarė išvadą, kad Tymošenko byla atskleidžia ne tik Janukovyčiaus režimo, ne tik politinės opozicijos, bet ir Ukrainos visuomenės, kurios plebėjiškais instinktais manipuliuoja vyriausybė, moralinę krizę.8

Michailo Chodorkovskio, rusų oligarcho, kuriam už politines savo ambicijas irgi teko sumokėti asmenine laisve, pavyzdys rodo, kad įkalinimas gali pastūmėti į gilią asmens evoliuciją ir atsiranda naujas (potencialaus) politinio lyderio tipas, kokio labai trūksta posovietinei politikai. Ar galėtų Julija Tymošenko, būdama iš tikrųjų stipri moteris, nueiti panašų evoliucijos kelią ir tapti moraline tautos lydere, o ne tik keršto trokštančia politike?

Mes nežinome, kur link pakryps jos byla, ar ji gaus galimybę grįžti į politinę areną, ar amžiams liks už grotų, ar atsidurs egzilyje Vakaruose. Politinis spaudimas Ukrainai gana stiprus, o viltis, kad Tymošenko bus paleista prieš ES ir Ukrainos viršūnių susitikimą šį lapkritį, dar nėra visiškai prarasta. Bet jeigu Janukovyčių perrinks prezidentu dar penkeriems metams, tikėtina, kad Tymošenko kalės iki gyvos galvos, tariamai dėl dalyvavimo nužudant Donecko verslininką Ščerbaną (pradėta nauja kriminalinė byla, siekiant šią politikę eliminuoti iš viešojo gyvenimo visiems laikams). Tokiu atveju ji galbūt pakartos Chodorkovskio likimą.

Tiesą sakant, tarp Tymošenko ir Chodorkovskio bylų esama daug panašumų, daug ką bendra turi ir naujos demokratinės šalys, atsiradusios posovietinėje erdvėje. Jos iš esmės yra oligarchiniai režimai su silpna įstatymų galia, o teisingumu naudojasi kaip politinės kovos instrumentu grupiniams interesams apginti. Putinas jokiu būdu negali paleisti Chodorkovskio, todėl kurpia jam naują bylą, o Janukovyčius rizikuoja tapti savo įkalintos politinės oponentės įkaitu.

Slavų folklore Kaščėjaus, blogio įsikūnijimo, neįmanoma nužudyti įprastais ginklais. Jo siela atskirai nuo kūno paslėpta adatoje, kuri yra kiaušinyje, o šį dar tik sudės antis, esanti viduje kiškio, tupinčio geležinėje dėžutėje, užkastoje po ąžuolu, žaliuojančiu Bujano saloje, plačiajame vandenyne. Kaip Kaščėjaus, taip ir kai kurių politinių posovietinių autokratų nemirtingumas paslėptas saugiai ir atokiai, t. y. kalėjimo celėje – ten, kur kalinami politiniai jų oponentai.

TK: Nuostabi Jūsų esė “Dviejų Ukrainų mitas” baigiama tokiais žodžiais: “Niekada nesutiksiu su argumentu, kad norėdami atidaryti naują langą turime uždaryti seną. Tačiau labai svarbu, kad tie langai būtų nuolatos valomi.”

Naujas langas, apie kurį čia kalbate, – tai langas į Europą, pažadėtas dar Petro Pirmojo, bet Rytų Ukraina turi ir seną – tai langas į Rusiją. Tad kaip harmonizuoti regioninius mentalitetus, kaip suderinti politines vizijas, jei per skirtingus langus matomos visiškai skirtingos panoramos?

TZ: Esė, kurią cituojate, parašiau prieš gerus dešimt metų, nesu tikra, ar šiandien vis dar vartočiau “lango į Europą” metaforą. Tam tikru atžvilgiu langas reiškia sieną, o ji buvo labai svarbus Šaltojo karo simbolis. Ši metafora susijusi ir su mano asmenine patirtimi – kai gyvenau Ukrainoje, patekti į Vakarus buvo galima tik retomis akademinėmis progomis, surinkus šūsnį dokumentų ir atstovėjus valandų valandas prie Vakarų šalių konsulatų Kijeve. Per pastarąjį dešimtmetį pasaulis labiau suartėjo. Nors Šengeno vizos režimas tebėra kliūtis laisvai judėti, Europa vis tiek “auga kartu”, daug jaunų rytų europiečių kalba užsienio kalbomis ir nevaržomai keliauja po kontinentą. O internetas leidžia keistis idėjomis net neišeinant iš namų.

Tačiau kad ir kokie būtų asmeniniai kontaktai, jie negali pakeisti institucionalizuoto apsikeitimo informacija ir žiniomis, skatinančiomis politinę ir ekonominę modernizaciją. Šiuo atžvilgiu lango metafora vis dar tinka. Ukrainos vyriausybė ne itin stengiasi palengvinti kultūrinius ir intelektualinius mainus su Vakarais (tiesa, bent jau atvirai netrukdo, kaip tą daro Putinas). Mažai kas nuveikta, kad Ukrainos švietimo sistema, akademinės institucijos taptų europietiškesnės. Istoriniai ryšiai, kultūrinis artumas su Rusija to nekompensuoja, ypač kad pačios Rusijos “langas į Europą” gali greitai užsidaryti.

Bet, kaip ir prieš dešimtmetį, nemanau, kad kultūrinė izoliacija nuo Rusijos padės išspręsti Ukrainos tapatybės problemas. Tiesa, dabar tokią poziciją tapo sunkiau artikuliuoti ir apginti. Viena iš priežasčių – neoimperialistinis Rusijos veržlumas. Nuo pat Oranžinės revoliucijos Kremlius pradėjo informacinį karą posovietinėje erdvėje, daug prirašyta apie tai, kaip Maskva bando “prastumti” “rusiškos taikos” idėją. Antra priežastis – populiari, dažnai net vulgari postkolonializmo interpretacija. Šiandien beveik kiekvienas Ukrainos intelektualas, susipažinęs su postkolonijine koncepcija, sakys, kad tauta vis dar žvelgia į save rusiškomis akimis. Tai, ką aš vadinu “langu”, kai kurie mano oponentai tikriausiai pavadintų “rusiškais akiniais”, pro kuriuos ukrainiečiai vis dar mato pasaulį.

Neketinu neigti Ukrainos ir Rusijos santykių asimetrijos, bet manau, kad postkolonijinis diskursas dažnai tampa nacionalinių kompleksų pateisinimu. Nesu linkusi panikuoti ir dėl to, kad rusų žiniasklaida ukrainiečiams “plauna smegenis”. Juk dešimtmečius diegta sovietinė propaganda baigėsi totalia nesėkme – žmonės vis tiek ilgėjosi vakarietiško gyvenimo būdo, beje, dabar jie net imlesni Vakarų vertybėms. Kodėl turėtume laikyti ukrainiečius kvailiais, esą juos pražūtingai paveiks Kremliaus kontroliuojama žiniasklaida, nors ja bodisi vis daugiau pačių rusų?

Pastaraisiais metais stebėdama, kaip Rusijoje kyla opozicijos banga, nustebau, kad ji nesiėmė rimtai analizuoti Oranžinės revoliucijos patirties. Ukrainos tautiniai demokratai irgi liovėsi domėtis rusų opozicija, kai tik įsitikino, neva ir Navalnas, ir Udalcovas – tokie patys nacionalistai, koks yra Putinas. Tuo noriu pasakyti, kad tiek ukrainiečiams, tiek rusams labai trūksta dialogo ir intelektualinių tarpusavio mainų. Tokios diskusijos neturėtų būti instrumentalizuojamos, pasitaikius politinei progai, kaip atsitiko su istorikų ginčais, ar reikėtų Holodomorą laikyti genocidu. Jaroslavas Hrycakas, istorikas iš Lvovo, priminė, kad 1990-aisiais Ukrainos ir Lenkijos intelektualai, siekdami abiejų tautų susitaikymo, kūrė įvairias institucijas, kad užmegztų kuo glaudesnius ryšius. O Rusija, pasak jo, vis dar laukia savojo Jerzy’o Giedroyco, kuris padėtų susitaikyti su naujomis sienomis ir vakarinių kaimynų nepriklausomybe.

Kodėl Rytų Ukraina, rusiškai kalbanti pasienio žemė, netapo langu ar tiltu tarp dviejų šalių? Vakaruose panašiai klausiama dėl Ukrainos – kodėl ji netapo tiltu tarp Rusijos ir Europos? Atsakymas būtų toks: nėra vietinio autentiško balso, originalaus projekto, ateities vizijos. Po Oranžinės revoliucijos Ukraina nepasinaudojo galimybe tapti sėkmės modeliu kitoms posovietinėms šalims, tarp jų Rusijai. Dabar ji pati darosi problema, užuot buvusi potenciali ES partnerė. O rytų ukrainiečiai nesugebėjo nei susikurti regioninės tapatybės (ar tapatybių), nei pasiūlyti alternatyvos tiek etniniam Ukrainos nacionalizmui, tiek nostalgiškam Rusijos panslavizmui.

TK: Mano paskutinis klausimas susijęs su Europos futbolo čempionatu: ką reiškė Kijevui, Doneckui, Lvovui ir Charkovui rengti tokį stambų renginį? Ar pavyko nuvalyti bent kai kuriuos langus į Europą? Kadangi šis turnyras turėjo ir antrą šeimininkę – Lenkiją, gal tarp dviejų kaimynių atsirado didesnis solidarumo jausmas?

TZ: Ukrainos vyriausybė Euro-2012 pristatė kaip sėkmės istoriją, bet viešoji nuomonė vertina tai kur kas kritiškiau. Žiniasklaida daug rašė apie neveiksmingą viešųjų fondų panaudojimą, pažėrė įtarimų dėl korupcijos. Šis megaįvykis nepakylėjo, kaip tikėtasi, Ukrainos ekonomikos, nepritraukė tokių geidžiamų užsienio investuotojų. Anot Mykolos Riabčiuko, “neatsižvelgiant į pusėtinus pasiekimus ir gretutines sėkmes, rengdama Euro-2012 Ukraina tuščiai iššvaistė galimybes tiek modernizuotis, tiek susikurti patrauklesnį įvaizdį”.9 Supergreiti Hyundai traukiniai, nupirkti Pietų Korėjoje, pasirodė netinkami ukrainietiškai žiemai – tai faktas, kurį vyriausybė turėjo pripažinti. Dabar, praėjus metams po čempionato, šventinių anos vasaros nuotaikų visai nebelikę.

Veikiausiai buvo naivu tikėtis, kad sporto renginys, nors ir Europos lygmens, stebuklingai išspręs Ukrainos problemas. Liūdna, bet sportas irgi tapo politikos auka, veikiausiai kitaip ir negalėjo būti padalytoje šalyje, nusivylusioje dėl klestinčios korupcijos, pavargusioje nuo politinių skandalų. Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad Tymošenko vyriausybė iššvaistė nemažai laiko, pakartotinai nesugebėjusi įvykdyti UEFA reikalavimų, ir nedaug trūko, kad Ukraina netektų teisės rengti Euro-2012. Dabartinė vyriausybė, manyčiau, palyginti gerai organizavo čempionatą. Tačiau kartus paradoksas tas, kad autoritarinis dabartinio lyderio stilius, opozicijos persekiojimas neleido pasiekti pagrindinio politinio tikslo – sukurti Ukrainos, kaip europietiškos šalies, prekinį ženklą.

Čempionatą aptemdė Tymošenko byla – Angela Merkel net ragino Europos politikus boikotuoti tą čempionato dalį, kuri vyks Ukrainoje, o Vakarų žiniasklaida diskutavo apie galimybę turnyro finalą perkelti į Lenkiją. Boikoto idėja nepadidino Tymošenko populiarumo, atvirkščiai – valdžia panaudojo tai antivakarietiškiems jausmams skatinti, kelti pasipiktinimui opozicija, esą ši dėl savo lyderės laisvės pasirengusi paaukoti ilgai lauktą sporto šventę.10

Kita karšta Vakarų žiniasklaidos tema čempionato išvakarėse buvo rasizmas ir ksenofobija. Antai BBC pristatė Lenkiją, o ypač Ukrainą, kaip “pavojingas vietas, kur karaliauja organizuotas fašistinis smurtas”.11

Galima tik stebėtis, kad tokia panika ir politinės manipuliacijos apskritai nesužlugdė turnyro, atvirkščiai – Euro-2012 patirtis buvo gana pozityvi, jos neaptemdė jokie reikšmingesni konfliktai, nelaimingi atsitikimai ar smurto proveržiai. Ukrainiečiai šventė gatvėse ir fanų zonose kartu su tūkstančiais Europos futbolo aistruolių, kolektyvinė nuotaika buvo puiki. Kijeviečiai ir lvoviečiai jau seniai yra pripratę prie turistų vakariečių, bet šis įvykis net jiems buvo išskirtinis. Ką jau ir kalbėti apie Donecką ar mano gimtąjį Charkovą, industrinius Rytų Ukrainos centrus, kur retai užklysta koks turistas iš Vakarų…

Šiandien, kai Rusijos vyriausybė, rūpindamasi sportininkų ir turistų saugumu, rezga planus masiškai evakuoti Sočio gyventojus visam 2014 m. Olimpinių žaidynių periodui, Ukrainos sėkminga organizacinė patirtis atrodo dar unikalesnė. Nežinau, ar galima pasitikėti sociologine apklausa, įžvelgusia, neva čempionato rengimas padidino Rytų Ukrainos patriotizmą,12 nes tai gali būti saviapgaulė, tačiau, nepaisant skandalų ir politinės manipuliacijos, Euro-2012 vis tiek yra vienas iš retų šiandieninės Ukrainos simbolių, priimtinų visai tautai.

Karti ironija, bet šis simbolis asocijuojasi su autoritariniu Janukovyčiaus valdymu, o Tymošenko, reprezentuojanti demokratinę opoziciją, laikoma Euro-2012 žlugdytoja.

Nesu tikra, ar Euro-2012 kaip nors paveikė Ukrainos ir Lenkijos tarpusavio santykius, ar padidino jų solidarumą. Man susidarė įspūdis, kad įvyko atvirkščiai. Mat ukrainiečių žurnalistai rašė, kaip sėkmingai čempionatui rengiasi Lenkija, iškeldami ją kaip pavyzdį savo šaliai, o lenkai daugiausia apgailestavo, kad Ukrainoje persekiojama opozicija…

Ši istorija turėjo ir konkurencijos prieskonį: Angelos Merkel sumanymą boikotuoti Ukrainą parėmė Lenkijos dešiniojo sparno nacionalistai, o Ukrainos žiniasklaida ir politikai vadino čempionatą “nacionaliniu” įvykiu, partnerystę su Lenkija nustumdami į užribį…

TK: Dėkoju už pokalbį.