Apie protą

Nemažai tiesos yra Richardo Rorty’o žodžiuose, kad viduramžiais Dievas buvo Dievas; Apšvietoje ir modernybėje dievu tapo protas, o postmoderniame amžiuje Dievo nėra. Proto dievo stabas buvo atmestas. “Racionalumo” sąvoka, kadaise buvusi didingiausia ir švenčiausia iš visų sąvokų, šiandien atrodo kukliai, nes įgavo įtartiną ir dviprasmišką reikšmę. Aristoteliškas, kartezietiškas, hegeliškasis, religinis, istorinis, dialektinis, teorinis, praktinis protas ir visos kitos jo atmainos sudaužė veidrodį į tūkstančius šukių, tad nebeįmanoma įžvelgti visumos ir neiškreipto jos atvaizdo.

Jei šiandien kas nors kalba apie protą, turi galvoje arba loginius deduktyvaus ir induktyvaus protavimo metodus, įrodymus, atmetimus ir t.t., arba tokius protavimo produktus kaip filosofija, kalba, moralė, mokslas ir panašiai. Kadangi šie produktai yra netvarūs ir kintami, mūsų laikais aksiomatiškai manoma, kad protas keičiasi (arba vystosi ir be paliovos tobulėja). Modernus protas skiriasi nuo klasikinio, jų produktai, kitaip tariant mokslas, filosofija, moralė, politika ir ekonomika, irgi yra skirtingi. Todėl neišvengiamai pasiduodama tam tikram reliatyvizmui. Tokia yra šiandienos situacija – taip gyvename, tuo kvėpuojame.

Kai kurie musulmonų filosofai teorinį protą laiko teorinių savaime aiškių tiesų rinkiniu, o praktinį – praktinių savaime aiškių tiesų rinkiniu. Tačiau savaime aiškios tiesos pakito; kas žmonėms atrodė savaime suprantama praeityje, neatrodo savaime suprantama šiandien. Dievo egzistavimas buvo savaime suprantama tiesa viduramžiais, bet šiandien taip neatrodo. Lygiai taip pat mūsų laikais savaime suprantamomis tiesomis laikomos žmogaus teisės, nors praeityje buvo kitaip. Apšvietos epocha tikėjo, kad ji apsišvietusi, o viduramžius vadino tamsos amžium. Viduramžių žmonės, žinoma, būtų laikęsi priešingo požiūrio: jie būtų sakę, kad yra apsišvietę, o priešingų pažiūrų žmonės gyvena tamsoje.

Tai, kad šiandien retai vartojama “tamsiųjų amžių” sąvoka, liudija, kaip esmingai pasikeitė žinojimo supratimas. Tapo aišku, kad ir Apšvietos epocha, ir viduramžiai buvo įkliuvę į savas savaime suprantamų tiesų paradigmas ir jomis apsiribojo: šių dviejų (episteminių) paradigmų “įkalinti” gyventojai vargu ar būtų pakėlę galvas aukščiau savo tvirtovių ir ėmę save kritikuoti. Tik šioms tvirtovėms griuvus, atsivėrė akys ir galėjo prabilti lūpos. Mūsų padėtis postmoderniame amžiuje yra panaši. Iš Tomo Kuhno, Michelio Foucault ir kitų išmokome, kad egzistuoja anaiptol ne vienas racionalumas, o daugybė racionalumų. Viso to pamoka mums yra racionalus kuklumas. Praeityje buvo sakoma, kad arogancija ir savanaudiškumas yra racionalumo kliūtys; dabar turime pripažinti, kad arogancija prilygsta iracionalumui, o kuklumas yra viena esmingiausių racionalaus ir žinojimo siekiančio žmogaus dorybių.

Atrasti universalias, neistorines “absoliutaus neistorinio proto” taisykles ir manyti, kad jos tinka visiems žmonėms visais laikais, šiandien sunkiau nei kada nors anksčiau. Žmonija pasiekė sveiko ir naudingo pliuralizmo bei reliatyvizmo, kurių vaisiai – kuklumas ir dogmatizmo atmetimas. Turime būti už tai dėkingi ir priimti kaip gerą ženklą. Tačiau protas susidūrė ne tik su klibinančiomis, protą slopinančiomis formomis savo viduje, bet jam tenka grumtis ir su daugybe išorinių varžovų. Suminėsiu tris tokius varžovus, su kuriais man asmeniškai teko susidurti.

Protas ir apreiškimas

Popiežius Benediktas XVI savo prieštaringoje kalboje, pasakytoje Regensburge, didžiavosi krikščionių ir graikų filosofijos sąveikavimu, jų susitaikymą ir sąjungą apibūdindamas kaip vaisingą ir epochinę. O islamą ir protestantizmą kritikavo dėl to, kad jie nesukūrė tokios stiprios jungties su racionalumu, kokį būtų galėję, ypač su filosofiniu ir graikišku racionalumu. Islamo Dievą jis apibūdino kaip iracionalų ir netgi antiracionalų.

Čia ne vieta vertinti netikslias ir nepakankamai apgalvotas popiežiaus pastabas. Esmė ta, kad santykis tarp proto ir apreiškimo niekada nebuvo švelnus ir draugiškas. Nepriklausomas protas visuomet buvo laikomas apreiškimo varžovu, o pranašai nemėgo būti vadinami filosofais. Tuos teologus, kurie religinius įsitikinimus apmąstė, pavertė racionaliais ir tokioje veikloje įžvelgė tarnavimą religijai, ortodoksiški tikėjimo pasekėjai laikė išdavikais. Jų nuomone, religijos racionalizavimas reiškia jos pajungimą protui, jos tiesas ir patikimumą norima matuoti pagal racionalumo skalę, o tai yra mažų mažiausiai įtartina, jei ne beprasmiška. Tikintieji manė, kad apreiškimas skirtas padėti protui, tad kaip galima šį santykį apversti aukštyn kojom, kad protas tarnautų apreiškimui? Kiti ėjo dar toliau ir teigė, kad proto žvakė buvo naudinga miglose, kuriose skendėjome iki apreiškimo; tačiau, nušvitus apreiškimo aušrai, tą žvakę derėtų užpūsti.

Kita galimybė, žinoma, buvo sąveika tarp proto ir apreiškimo. Šios sąveikos pagrindas buvo idėja, kad Dievas, sukūręs protą, buvo tas pats Dievas, kuris atsiuntė apreiškimą. Daugelis didžiųjų krikščionybės ir islamo filosofų: Avicena, Farabi ir Tomas Akvinietis priklausė šiai minties mokyklai. Sadreddinas Shirazas, XVII amžiaus Irano filosofas, netgi teigė: “Vargas bet kokiai filosofijai, kurios nepatvirtina Dievo religija. Mutazilitų teologijos mokykla, kuri, nelaimei, patyrė didžiulį istorinį pralaimėjimą atėjus ašaritams, buvo pagrįsta proto ir religijos suderinamumu, be to, buvo tvirtai susijusi su graikų filosofija. Mutazilitų Dievas buvo teisingas ir moralus Dievas, kurio elgsena sutapo su racionaliais kriterijais. Taip mutazilitai suprato pranašą Mohamedą ir jo mokymą. Šioje mokykloje protas buvo toks svarbus, kad religija atrodė išvarginta palyginimo su juo, priešingai nei ašaritų teologijos mokykla, kuri buvo kūninga religija ir išsekintas racionalumas. Sufijai savo ruožtu – o jie buvo visai kitų įsitikinimų, – pasiekė kūningos meilės, šalia kurios ir religija, ir protas atrodė išsekinti.”

Bet kuriuo atveju, empirinio proto atradimai XVI-XVII a. Europoje, konfliktai tarp mokslo ir šventraščio netikėtai paskatino kautynes tarp proto ir apreiškimo, sukeldami milžiniškas bangas, nusiritusias per šį okeaną. Manau, konfliktas teikė vilčių abiem pusėms – ir mokslui, ir religijai. Jis išmokė kuklumo, paskatino atsisakyti kai kurių pretenzijų ir padarė žmones jautresnius skirtinguose pasauliuose atrastų tiesų sudėtingumui. Žinoma, šis mūšis – kartu su protestantizmo iškilimu ir kruvinais konfliktais tarp skirtingų krikščionių sektų – padėjo subręsti sekuliarumui. Kai religija buvo atribota nuo valstybės, religijos hegemonija baigėsi.

Nors islamiškas apreiškimas vienu atveju sąveikavo, kitu atveju šalinosi sąveikos su nereliginiu (o ypač filosofiniu/graikų) protu, jis niekados nekonfrontavo su empiriniu protu, nes modernieji empiriniai mokslai musulmonų kraštuose nebuvo plėtojami. Tad jie nei nukentėjo šiame mūšyje, nei buvo palaiminti. Kai XIX-XX a. mokslas islamo kraštuose pasiekė laimėjimų, musulmonai džiūgavo, kad, nugalėjęs krikščionybę, pergalingasis protas dabar taps islamo draugu. Įdomu, kad modernusis mokslas ir filosofija islamo kraštuose beveik nesusidūrė su pasipriešinimu. Pirmiausia universitetų, o vėliau ir seminarijų durys atsivėrė naujoms disciplinoms, kurios tapo studijų ir diskusijų objektais. Taip buvo ir Irane po islamo revoliucijos. Prisimenu, kaip manęs, Kultūrinės revoliucijos instituto darbuotojo, italų reporteris jau po revoliucijos paklausė, ar evoliucijos teorija buvo išmesta iš universitetų programų. Atsakiau jam, kad ne, o vėliau pagalvojau: nei man, nei mano kolegoms tokia mintis net nebūtų šovusi į galvą. Žinoma, marksizmas šiuo požiūriu turėtų būti ribojamas: klerikalai jį visuomet laikė materialistine ir antireligine teorija.

Šiandien, religiniai intelektualai Irane siekia apibrėžti santykį tarp proto ir apreiškimo; pagrįsdami savo požiūrį Korano intepretacija, jie siekia moderniosios hermeneutikos ir krikščionybės patyrimo paramos. Kad ir ką manytų popiežius Benediktas XVI, nė kiek nesibaimindami įvairių Korano interpretacijų, nelaikydami jų Korano kaip dieviškojo apreiškimo statuso sumenkinimu, šie religiniai intelektualai tiki, kad islamą sudaro daugybinės interpretacijos ir kad pasiekti gryną religijos šaknį iš esmės neįmanoma.

Protas ir meilė

Didinga ir tvirta islamiškojo sufizmo tradicija susiformavo kaip reakcija į du dalykus: pirma, į neribotą korupciją, materializmą ir malonumų siekiančius Umavidų ir Abasidų kalifatų dvarus; antra, į baisų, tironišką ir visagalį Dievą, kaip jį apibūdino ašaritai, ir nesibaigiančias mutazilitų filosofines digresijas į Dievo atributus ir veiksmus, ypač teisumą. Pirmoji pakraipa sukūrė asketišką sufizmą, antroji – meilės sufizmą. Meilės sufizmas nubrėžė liniją tarp proto ir baimės. Jis norėjo Dievą mylėti, o ne jo bijoti. Jis norėjo žavėtis Dievu, kaip mylimasis žavisi mylimąja, o ne išaiškinti jį kaip filosofas išsprendžia galvosūkį. Mansouras Hallajis, garsus IX a. sufijus, šį požiūrį perteikė taip: “Mylimoji sklidina žavesio, bet ne paslapčių”. Kitaip tariant, Dievas yra meilės ieškančiųjų objektas. O meilė kertasi su protu. Galbūt “kirstis” pernelyg stiprus žodis, bet sufijų veikalai tą perteikia maždaug taip.

Meilė tapo ir teorinio, ir praktinio proto varžove. Pirmiausia, sufijai tvirtino, kad meilė suteikia mylinčiojo akims gebėjimą įžvelgti erdves, kurios driekiasi už proto karalystės ribų. Jalal-al-Din-Rumi, didžiausias Irano-Afganistano mistikas ir poetas, gimęs 1234-aisiais savo mokytojui ir draugui sakė: “Shams-e-Tebrizi, meilė gali jus pažinti, o protas – ne.” Kitais žodžiais tariant, meilė suteikia žinojimą. Ji pajėgi daryti atradimus ir jos atradimai kognityviškai svarbūs. Kitas sufizmo aspektas – tikėjimas, kad protas yra godus, savanaudiškas ir konservatyvus, nenuolaidus nesavanaudiškumui, labdaringumui ir pasiaukojimui. O meilė godumą visiškai sunaikina, užmuša savąjį “aš”, paverčia meilę dosnia, geraširde ir galantiška, užgydo mylinčiojo dvasines žaizdas.

Nors meilė yra religingumo šerdis, iš tikrųjų ji yra kitapus tikinčiojo pareigų. Dauguma tikinčiųjų iš savo religingumo tikisi kokios nors naudos, ir nors čia nėra nieko labai blogo, bet tai tolima įsimylėjėlio aukštumoms, nes šis atmeta naudą ir atlygį, atsiduodamas meilei. Pagrįstas meile, sufizmas sutampa su apreiškimu ir daugiau ar mažiau su pažiūromis tų pranašų – didžiųjų mistikų, kurie pateikė savo kontempliacijas žmonėms. Mistikai, kurie nėra pranašai, tokios misijos neturi.

Bet kuriuo atveju santykis tarp sufizmo ir filosofijos arba meilės ir proto – kaip ir santykis tarp proto ir apreiškimo – nėra paprastas. Musulmonų filosofai pasinaudojo misticizmu lygiai taip pat kaip apreiškimu ir nebuvo nusistatę prieš gryną protą. Filosofai rėmėsi tais mistikų atradimais, kurie buvo prieinami protui, ir nutylėjo visus kitus. Tačiau mistikai teikė pirmenybę protui, nepavergtam filosofijos, filosofinius samprotavimus laikė ” priežasčių priedais”, nesuderinamais su įsimylėjėlio pozicija. Kadangi ikikonceptualūs ir ikiteoriniai mistikų samprotavimai galėjo patekti į konceptualius filosofų lipdinius, jie prarado savo naujumą ir autentiškumą, o tai privertė mistikus nusisukti nuo filosofijos.

Dėstydamas ir filosofiją, ir misticizmą, visą gyvenimą buvau pačioje šio dualumo gelmėje, stebėjau studentus svarstydamas, kuriuo keliu jie pasuks. Retai kuris geba ištverti šį nesutaikomumą ir būti iškart abiejose pusėse. Galop laimėdavo arba meilė, arba protas, tačiau meilė dažniausiai pasirodydavo esanti stipresnė.

Protas ir revoliucija

Revoliucija yra palaimingas neapykantos sprogimas ir šios niokojančios energijos nukenksminimas. Tai neturi nieko bendra su analitinio proto šaltumu. Koks gali būti bendrumas tarp neapykantos, kuri trokšta sugriauti tradiciją, monarchiją, nuosavybę ir taip toliau, ir proto, kuris nori žinoti ir suprasti?

Revoliucijos įvertina meilę ir emocijas, tačiau priežastys nėra įvertinamos taip greitai. Praeina daug laiko, kol revoliucijos lyderiai nuo destrukcijos atsigręžia į racionalumą ir konstruktyvumą. Atvirai kalbant, revoliucijos nestokoja racionalumo, bet jų racionalumas pasireiškia kaip pernelyg didelio racionalumo atmetimas. Revoliucionieriai žino, kam oponuoja, bet jie nelabai žino, ko nori.

Revoliucionieriai yra aršūs idealistai, pervertinantys savo jėgas. Jie klaidingai įsivaizduoja, kad tradicijas ir žmones greitai pakeis naujomis tradicijomis ir naujais žmonėmis. Visos revoliucijos tam tikru atžvilgiu yra anarchistinės – jei jose nėra anarchijos komponento, jos nėra revoliucijos. Kilus revoliucijai, spalvingas realybės spektras virsta monochrominiu, viskas supaprastinama iki juoda ir balta: praeitis bloga, ateitis gera; kontrrevoliucionieriai blogi, revoliucionieriai – geri ir t.t.

Analitiniam protui, kuris siekia subtilesnių ir realistiškesnių vertinimų, užtrenkiamos durys. Revoliucijos pripažįsta vienintelį gėrio ir blogio matą – tai pati revoliucija. Revoliucija ne tik gera, ji pati yra gėris! Kai kas nors tampa savo paties matu, įsigali iracionalumas.

Racionalūs žmonės vykstant revoliucijai, nebando stabdyti jos bangos – tai ne jų pečiams. Jų uždavinys – sumažinti destrukciją ir nukreipti energiją nuo chaoso į atkūrimą. Susidūriau su revoliucija, buvau prisiėmęs jai pareigų, taigi šią tiesą įžvelgiau savo akimis. Kiekvienas, patyręs revoliuciją, pripažįsta kaltę tų, kurie nepalieka žmonėms kitos išeities, išskyrus dalyvavimą joje. Pirmasis resursas, kuris prarandamas per revoliuciją, yra racionalumas, o sugrįžta jis paskiausiai. Jeigu apskritai sugrįžta.

Iš visų trijų proto varžovų – apreiškimo, meilės ir revoliucijos – negailestingiausias yra trečiasis. Apreiškimas įstengė surasti protingų istorinių sąveikų su protu, ir jos gali būti naudingos abiem pusėms. Meilė visada buvo retas gėris, pasiekiamas mažumai. Nors ji sukelia jaudulį, bet nesukelia agresijos. Tačiau susidūrę su visaapimančiomis revoliucijomis, kurios neturi nei meilės grožio, nei apreiškimo šventumo, žmonės gali siekti tik Dievo prieglobsčio, nes revoliucijos atima iš žmonių ir gyvenimą, ir protą. Bet kokios bendruomenės išminčių pareiga politinę, socialinę ir ekonominę politiką paversti racionalia ir teisinga sistema, kad nekiltų revoliucinio griovimo ir iracionalumo pavojus. Būtina skleisti teisingumą, kad išvengtume revoliucijos.