Apie postmiestą

Zombių miestas

Filme “Aš esu legenda” (2007) karo srities mokslininkas Robertas Nevilis yra paskutinis gyvasis apleistame Manhatane. Jis ieško vaisto nuo pasaulinės zombių pandemijos ir jau kone trejus metus nematė kito žmogaus. Važinėja su šunimi, iš medžioklinio šautuvo pliekia elnius, nuo rūdijančio SR-71 Blackbird sparno žaidžia golfą. Kartais šnekasi su manekenais vietiniame vaizdo įrašų nuomos punkte. Vakarais į grotuvą iPod įsikelia naujų dainų.

Įprastas būdas interpretuoti siaubo filmus – fantastinius elementus išversti į realius. Galbūt zombiai nė neegzistuoja, gal jie – tai susvetimėję žmonės, gyvenantys uždarą gyvenimą? Technologijos tarsi išmaniosios bombos taikosi į esaties siaubą. “Aš esu legenda” praranda dėmenį “esu” (kaip anglų k. veiksmažodis to befriend virto to friend) ir tampa iLegend – kaip iMac.12

Kai kurios istorijos kartojasi iki yra nušaunamos į galvą.3 iLegend šaltinis – Richardo Mathesono 1954 m. romanas, jau anksčiau dusyk adaptuotas kine. Literatūros tekste Robertas Nevilis grumiasi su protingais vampyrais, kol galiausiai pripažįsta, kad jį nugalėjo naujai gimusi rasė. Holivudo adaptacijoje “Omega žmogus” (1971) Čarltonas Hestonas stojo prieš mensonišką kultą, kurį pergalėjo mirtimi. Tiek 1971 m. filme, tiek knygoje genetinę mutaciją sukelia mįslingas užkratas, atkeliaujantis iš išorės – kaip dievų bausmė. Naujajame, gana faustiškame, filme pandemiją sukelia nenumatytas šalutinis naujų vaistų nuo vėžio poveikis.

Žmonių civilizaciją sužlugdo mokslinės ir technologinės ambicijos. Radikalios klimato kaitos laikais ekologinė potekstė ypač aiški. Tai ne vien pramoninės taršos padariniai. Klimato pokyčiai apima ir medijovaizdžio (mediascape) pokyčius: per pastaruosius 30 metų peizažas labai pakito. Iki atsirandant internetui, žmonės skleidė kultūrą tarpusavyje, susitelkę į kertinius fizinius taškus, – tai buvo įrašų parduotuvės, barai ir kavinės, knygynai ir socialiniai centrai. Visos šios zonos dabar nyksta – jas graužia nematerialiojo pasaulio ekonomika.

Rezultatas: viešosios erdvės – tiek mentalinės, tiek tikrosios – nykimas. “Spektaklio visuomenės komentaruose” Guy Debord’as apgailestavo: “Agora, kaip bendruomenę vienijanti vieta, nebeegzistuoja […] žmonės neturi kur aptarti jiems rūpimų realijų, nes jie niekaip negali ilgesniam laikui išsivaduoti iš gniuždančios medijų diskurso esamybės.”4

Kai pasaulis įsikūnija vaizdinyje, kai transliuojama vien “didžioji Išorė”, individai tampa iš vidaus užantspauduotomis segreguotomis realybėmis, maitinamomis informacija, kuri griežtai tikrinama ir skleidžiama laidais. Kiekvienas yra virtualios savo paties visatos centras. Kiekvienas pavainikis – karalius.

Operacinė sistema yra tapatumo modelis arba ideologinis įspaudas. Vis atsinaujinanti Debord’o antipatija situacionizmo šmėklos įspaudui reiškia bandymą pabėgti iš šio kalėjimo. Bet kur tik du ar trys situacionistai susirinkę šiuo vardu, ten ir situacionizmas yra tarp jų*. Ši savastis, ši gentis ir šis įsipareigojimų rinkinys…

Retorinės sutartys – šiboletai – užtvindė pasaulį, pritaikydamos jį ženklų sistemai, tarsi pati būtis murmėtų reikšmes, inertiškai šnabždėdama žodžius. Hansas Magnusas Enzensbergeris 2005 m. paskelbtame straipsnyje “Kraštutinis nevykėlis” komentuoja: “Kiekvienam apie tai susimąstančiam arabui jau patys objektai, nuo kurių priklauso kasdieninis Magribo ar Viduriniųjų Rytų gyvenimas, reiškia neapsakomą pažeminimą – kiekvienas šaldytuvas, telefonas, elektros lizdas, atsuktuvas, jau nekalbant apie aukštąsias technologijas.”5

Šios pretenzijos, labiau psichokultūrinės negu rasinės, grąžina prie dirbtinai didinamo susvetimėjimo idėjos – “civilizacijų” susidūrimas vyksta vidiniame teatre su sparčiai besikeičiančiomis dekoracijomis.

Iš Maskvos kilęs medijų teoretikas Levas Manovičius ateitį įsivaizduoja taip: “Kiekvienas objektas galės tapti ekranu, kuris sujungtas su Tinklu, o visa sukurtoji erdvė bus tik eksponuojamų paviršių rinkinys.”6 Kiekvienas reginys skleis dirbtinių asmenybių libidinės pareigos krūvį. Pažeminimas patvirtina ankstesnį spėjimą – internalizuota (šiuo atveju arabo) tapatybė kategoriškai neigia ir šitaip išstumia (išorinę) tikrovę.

Pažeminimas + tapatybė = kraštutinis nevykėlis. Nežinome, kur yra šio proceso valdymo pultas. Bet aišku viena: sąsajų dažnio kreivė šovė į viršų. Prie tinklo prijungti informacijos prietaisai (kaip iPod ir iPhone) yra tik pasaulinės medijos ledkalnio viršūnė. Sulig kiekviena naujove kompleksas žengia pirmyn, iki bus visiškai artikuliuotas. Vis sunkiau aiškiai atskirti signalus ir kūnus, nes kiekvienas tampa itin sąlygiškos pareigos nešėju. Per jūras marias vaizdas kalba vaizdui, signalas – signalui, stotis – stočiai…

Nevykėlis, pasak Enzensbergerio, yra “izoliuotas individas”. Pasaulyje, kur visas gyvenimas prasideda viešai (o baigiasi tokia painiava, kurios nesutvarkysi), izoliacija yra sintetinė būklė. Izoliacija ištatuiruojama. O už operaciją reikia mokėti. Filme “Aš esu legenda” veikia greitai judantys zombiai, paskutinįsyk matyti 2004 m. Zacko Snyderio “Numirėlių aušroje” (tai George’o A. Romero filmo perdirbinys) ir Danny’o Boyle’o pateiktose Britanijos socialinės realybės vizijose – filmuose “28 dienos po…” Padarai įkūnija išvirkščią totalią aplinką, primenančią ne tiek tikrą miestą, kiek virtualybę, atrodančią urbanistiškai. Miestas – tai susitikimų, intymių revoliucijų, staigių atsivėrimų erdvė. O virtualybė – tai užšaldytas statikos pasaulis. Vartotoją panardinus į amniotinį komunikacijos technologijų glėbį, žadant galimybę amžinai naršyti po savo interesų lankas, galima aprėpti visą psichinių jo poreikių skalę.

Poreikių hierarchijos kulminacija – troškimas, kurio vardas Kristus: filmo “Aš esu legenda” pabaigoje Nevilis lyg apsėstas aukoja savo kraują – iš jo bus sintetinamas vaistas žmonijai išgydyti ir išganyti. Tarp saugių asmeninio svajonių pasaulio sienų kiti vartotojai tampa kliūtimi, įgauna skandalonų pavidalą – šis graikiškas žodis reiškia kliuvinius, iš jo kilęs ir šėtono vardas.7 Blogis ima kalbėtis su blogiu, o geismas nukrypsta į žudymo įrankio paieškas arba į moteriškąją šio žodžio formą skandali (graikų kalba tai reiškia ginklo gaiduką).

Prancūzas Bernard’as Stiegler, technologijų filosofas, kadaise buvęs (bet jau persiauklėjęs) ginkluotas plėšikas, 2003 m. straipsnyje “Mylėti, mylėti mane, mylėti mus” pateikė techniškesnį psichologinio ciklo apibūdinimą. Komentuodamas 2002 m. žudynes Nantero rotušėje, kai vietinis veikėjas Richard’as Durnas nužudė aštuonis žmones, Stiegler apibūdino žudiką kaip kenčiantį nuo “pirminio narcisizmo” stokos. Savivaldybės tarybą žmogžudys įsivaizdavo kaip “realybę, kurios kitoniškumas vertė jį kankintis, nes ji buvo visiškai nesusijusi su juo pačiu, – todėl ją ir sunaikino”.8

Stiegler teigimu, planeta yra Durnisingas.* Joje iškyla “ne atskiros asmenybės ar ryšiai, o tik vienatvė ir panašumas”. Tai visata, kur kiekvienas individas vis labiau įpainiojamas “į tylų dialogą […] su tekstu-peizažu, skirtu jam ir visiems”. “Vienintelis matomas veidas, vienintelis girdimas balsas […] yra jo paties: vienatvės balsas ir veidas trikdo dar labiau, kai suvoki, kad jis atliepia milijonus kitų.”9 Idėjinis visa ko pamatas yra Narcizo mitas – tą diagnozavo jau Marshallas McLuhanas, atsižvelgdamas į Isaacą Newtoną: “hipnotizuojantis, narcisiškas tipas”, o vėliau tiesiogiai aptarė kultūros analitikas Christo-pheris Laschas, narcisizmą laikęs pirminiu socialiniu kapitalizmo bruožu.

“Blake’as teigė, kad būtina išsivaduoti iš vienos vizijos ir niutoniško sapno. Jis puikiai suvokė, kad Newtono atsakas į naują mechanistinį iššūkį buvo tiesiog mechaniškas to iššūkio pakartojimas”, – konstatuoja McLuhanas.10

Stiegler įspėja: “Bijau, kad tai tik ilgo ir sunkiai įveikiamo kelio pradžia. Šiame kelyje privalu atmesti bet kokias abejones, kad įstengtume kovoti su baugia visiškos mes atomizacijos galimybe.”11

Tam tikru atžvilgiu šios programos paneigia viena kitą. Žudikišką Durno poelgį irgi galima vertinti kaip paskutinį desperatišką pasipriešinimą atomizacijai. “Mes” įsipina tarp “aš” ir “jie”, tarp niekinamo (abjekt), neperprasto (inchoate) priešo ir tarp geismo, projektuojamo į kolektyvinę tapatybę. Enzensbergeris aprašo ydingą psichologinę grandinę: “Esu kaltas” – “Atsakingi kiti.” “Šie du teiginiai, – aiškino Enzensbergeris, – nepaneigia vienas kito. Priešingai, jie vienas kitą patvirtina. Kraštutinis nevykėlis neįstengia išsivaduoti iš šio užburto rato, o tai ir yra siaubingos rato galios šaltinis.” Kartais vienintelis likęs kelias yra atmesti bet kokias abejones ir sunaikinti grobuonis.

Tinklų miestas

Antonio Negri’s rašo: ” XIX ir XX amžių sandūroje, Simmelio ir Weberio, Burckhardto ir Braudelio laikais, miestas vėl tapo poliu – imperiniu centru. Dabar šį utopinį centralizmą naikina laikas ir erdvė.”12

Kad ir ką vadinsime rojumi, jis yra prarastasis rojus. Sunku pasakyti, ar miestas kada nors apskritai turėjo šį statusą. Aišku viena: šiuolaikinis pasaulis urbanizuotas labiau nei bet kada anksčiau. Pagal statistiką, kurią pateikė Londono Ekonomikos mokykla ir Deutsche banko Alfredo Herrhauseno bendrija, kartu vykdydamos projektą “Urbanistinis amžius”, 1900-aisiais miestuose gyveno 10 proc. pasaulio žmonijos, 2000-aisiais – 50 proc., o 2050-aisiais, kaip manoma, miestiečiai sudarys 75 proc. pasaulio gyventojų.13

Naujasis urbanistinis kraštovaizdis lemtingai skiriasi nuo iki tol buvusios urbanistinės erdvės. Didžiausi miestai 1900-aisiais priklausė didžiosioms pasaulio galybėms – Londone gyveno 6 480 000, Niujorke – 4 242 000, Paryžiuje – 3 300 000, Berlyne – 2 707 000, Čikagoje – 1 717 000 žmonių.14 2007-aisiais Niujorko metropolinė sritis užėmė antrą vietą (17 800 000) po Tokijo-Jokohamos (33 200 000), o iš kitų aštuonių megalopolių, priskiriamų didžiausių pasaulio miestų dešimtukui, net septyni yra Pietų pusrutulyje.

Ateities miestas bus panašesnis į Lagosą negu į Londoną. Knygoje “Betoninės svajonės” Markas Kingwellas, remdamasis Walteriu Benjaminu, Niujorką vadina XX a. sostine, nurungusia XIX a. sostinę Paryžių. Šviesos miestas, Imperijos sostas (taip jį 1784 m. pavadino George’as Washingtonas), pasiekęs klestėjimo viršūnę, įkūnijo ir simbolizavo planetos svajones. Kiekviena epocha susapnuoja būsimąją. Pasaulio prekybos centro sunaikinimas 2001 m. rugsėjį nutraukė neginčytiną Niujorko urbanistinio pirmavimo erą. Po dvejų metų miestas paniro į tamsą dėl elektros tinklų North East avarijos, ir tai skambėjo tarsi requiem. Ekonomiką varo simbolinis autoritetas, panašiai kaip automobilį dujos. Pakako vos keleto valandų, kad pasaulio prekyba nusmuktų. Bokštus dvynius pakeitė sprogimo išrausta duobė – taip atsirado dirva naujai finansų krizei.

XX a. Niujorkas įgavo specifinę urbanistinę formą – tinklelį. “Dvimatė tinklo disciplina, – rašo Remas Koolhaasas knygoje “Kliedintis Niujorkas”, – suteikė net nesapnuotą laisvę trimatei anarchijai.” Tinklelis suskaldė Manhataną į patogiai valdomus kvartalus, pateikė objektyvias ir visoms suinteresuotoms pusėms iš esmės atviras gaires, kaip apgyventi miesto erdvę. Emblemiškai liberalus tinklelis nutiesė tiltą tarp sunkiai suderinamų sąvokų laisvė ir saugumas, sykiu nustatydamas konceptualų politinių veiksmų šabloną. Patirties tinklelis, būties šablonas. Gertruda Koch, rašydama apie Walterį Benjaminą, pabrėžė: “Tinklelis padeda orientuotis erdvėje: jis struktūruoja žemės paviršių pagal ilgį ir plotį, tačiau sykiu apima ir datų eilutes, taigi erdvinis modelis nubrėžia ir laiko ribas.”15

Tinklelis išduoda tikrąsias imperializmo užmačias – tą rodo pirklių-kapitalistų braižomi užkariavimų žemėlapiai. Kita vertus, jis nubrėžė ir konceptualiąsias ribas – moksliniai tyrimai buvo suskirstyti pagal specialybes, o konvejerio linijos – pagal specifines funkcijas.

Būtent tinklelį ir griežtą jo tvarką aprauda Negri’s. Geometrinis ir plokštuminis, horizontalus ir racionalus, nuo Malevičiaus iki Mondriano besidriekiantis tinklelis įkūnijo modernistinį politinį-technologinį – disciplinuotą meną. Bet drausmingoms visuomenėms virtus kontroliuojamomis visuomenėmis, “ribų, sienų, durų ir spynų architektūra užleidžia vietą slaptažodžiams, užkardoms (fire walls), informacijos šifravimo (public key encryption) ir saugumo užtikrinimo tarnyboms”16. Modernistinė kultūra, organizuojama tinklelio (ir jo subjektyviojo koreliato* – apšviestojo meistro), suklumpa po tūkstančiais nišinės rinkos kirčių, čaižoma, pasak Chriso Andersono, “ilgosios uodegos”, ir suyra į gentis, veikiama Marko J. Penno “mikrosrovių”. Tinklelis mutuoja į pinkles, tai, kas buvo imperiška/utopiška, virsta molekuline/heterotopine struktūra. Naujoji medijų architektūra ima manipuliuoti smulkesniais vienetais. Iš griuvėsių kylančiam negatyviam centrui suduodamas coup de grâce. Centras netenka suverenumo.

Williamas Burroughsas sako: “Geležinis diktatorius – praeities reliktas. Dabar įsigali naujo tipo valdymas. Tai ne vieno žmogaus diktatas, ne aristokratų ar plutokratų, o grupelių valdžia – jas, atsitiktinai užėmusias absoliučios galios poziciją, spaudžia tiek politiniai, tiek ekonominiai veiksniai, nepalikdami beveik jokios sprendimų laisvės.”17

Karaliavimo funkciją Hegelis apibrėžė kaip būtinybę sudėlioti taškus ant i. Jokia sistema negali apsiriboti vien vidiniais savo pačios elementais. Suvereno funkcija (Foucault ją vadina autoriaus funkcija) – uždėti transcendencijos antspaudą. XX a. diktatoriams stebėjimo kameros ir telefonai tiesiog padėjo išplėsti tos funkcijos apimtis.

“Amžius pareikalavo savo paties iškreiptos grimasos atvaizdo”, – rašė Ezra Poundas. Atsidūręs vertikalios hierarchijos padebesiuose, geležinis diktatorius perprato ir perteikė savo pasekėjų psichologiją – Tautos Tėvo poreikį. Tačiau Dievo mirtis, kurią XIX a. pabaigoje konstatavo Nietzsche, kartu reiškė ir transcendencijos mirtį, transcendentiško vaizdo netektį. “Ekstremalumų amžius” išprovokavo reakciją, nukreiptą prieš Gödelio nepilnumo teoremą, prieš Nietzsche’s nihilizmą. Modernizmas buvo reakcinga ideologija, kuri į praeities formas įskiepijo naują turinį (Raudonasis caras – tai Stalinas, Raganius imperatorius – tai Hitleris) ir pakraupusi atšlijo, kai organizmas atmetė transplantatą.

Skaitmeninių technologijų išradimas užbaigė šį ideologinio įtūžio etapą. Peteris Wollenas rašo: “Kai imta vis labiau kvestionuoti apšvietą ir modernybę (ypač po 1968-ųjų, išsisklaidžius iliuzijoms), prancūzų intelektualai nuo žiniomis pagrįstų metodų pasuko humanitarikos ir dar spekuliatyvesnių sričių link. Taip prisišaukė prasmės išsisėjimo (dissemination), įsišaknijimo (rhizome) ir molekulinių mikrostruktūrų viziją.”18

Staliną ir Hitlerį pakeitė Enterprise Systems – kompiuterizuotos turinio valdymo sistemos, peržengiančios organizacines ribas ir aktualizuojančios tą galią, kurią kadaise turėjo panoptikonas.

Disciplinuojanti valdžia rėmėsi baime: kaliniai niekada negalėjo būti tikri, kad jų niekas nestebi. Šiandien piliečiai subjektai gali būti ramūs – kaliniai stebi vienas kitą. “Organizuojant pardavimus, – praneša Richardas Sennettas, – pardavimų vadybininkų darbą galima realiuoju laiku nužymėti namų biuro kompiuterių ekranuose.”19 Vietoj centralizuoto įsivaizduojamos kontrolės posto – pasklidęs svertinių akių tinklas. Jonathanas Zittrainas knygoje “Interneto ateitis” aprašo, kaip Teksaso Šerifų biuras pasinaudojo šiomis procedūromis Meksikos ir JAV sienai stebėti: kamerų filmuojamus vaizdus transliavo viešoje interneto svetainėje ir prašė, kad žmonės perspėtų policiją, jei pamatys ką nors įtartina. Per mėnesį ši interneto svetainė sulaukė bemaž 28 milijonų apsilankymų. Joje įsiregistravo daugiau kaip 220 tūkstančių vartotojų, kurie atsiuntė 13 tūkstančių el. laiškų, pranešančių apie įtartinus įvykius.20

“Architektūra, – teigė Miesas van der Rohe, – tai epochos testamentas, išverstas į erdvės kalbą.” Naujoji galios architektūra įsėlina į namus ir įstaigas, klakteli durų spyną, kad prisijungtų prie serverio kur nors Maskvoje, suskaldo savastį, nes [virtualieji – red.] langai dalijasi kaip ląstelės, riba tarp to, kas vieša ir kas privatu, galutinai išsitrina. “Mūsų visuomenė, – apgailestauja Manuelis Castellsas, – vis labiau struktūruojama pagal dviašę Tinklo (Web) ir Savasties (Self) opoziciją.”21 Tikrovėje Savastis ir Tinklas vis tvirčiau susipina į nesąmoningų pavaldumų ir tarpusavio demaskavimų matricą.

Gyvatės žiedai sudėtingesni nei kurmiarausiai. Galios subjektas virsta gyvačių kerėtoju. Voratinklio centre slepiasi akių dūmimo mokslų daktaras – įvaizdžio kūrėjas, operuojantis tinklais ir susigriebiantis valdžios teikiamus dividendus. Dabar jau ne Stalinas, o Alistairas Campbellas valdo žiniasklaidą, padedamas “Dauningo gatvės tinklelių” (Downing Street Grids) – elektroninių lentelių, į kurias surašyti visi žiniasklaidos žingsniai. 2005-ųjų birželį laikraštis Mail on Sunday pranešė: “Ši išplėtota konstrukcija apėmė ne tik Baltųjų rūmų, bet ir viso pasaulio įvykius – nuo parlamento pranešimų iki popkoncertų. Campbellas stengėsi taip ją panaudoti, kad vyriausybė nušvistų gražiausiomis spalvomis.”22

Tam “nušvitimui” sustiprinti akių dūmimo mokslų daktaras pasitelkė naujienų ciklus. Panašiai kaip [dar visai jaunas] Hitleris filme “Maksas” (2002), blyksint žaibams, slapčiomis pakeverzoja: “Menas + politika = valdžia”.

Dabar svarbu jau ne tiek turėti ar įkūnyti valdžią (“Aš – tai ne mano pasakojimas”, – užsispyręs tvirtino Campbellas), kiek tampyti už virvučių, trumpais mirksniais transliuojant galią.

Miestas kaip teminis parkas

Marshallas McLuhanas 1967-aisiais konstatavo: “Miestas dabar egzistuoja jau tik kaip kultūrinis vaiduoklis turistams.”23 Ši pastaba glaustai apibūdina šiuolaikinėje miesto teorijoje įsitvirtinusią galingą diadą – turistas ir teminis parkas.

Borisas Groysas straipsnyje “Miestas jo turistinio reprodukuojamumo epochoje” sugrąžina turistus iki pat Kanto “Sprendimo galios kritikos”, o tada sugretina su palydovo įvaizdžiu. Autorius teigia, kad teminis parkas yra dar primityvesnis: “Šių dienų miesto architektūra ėmė judėti greičiau nei jos žiūrovai. Ji beveik visada pasirodo dar iki atvykstant turistams. Turistų ir architektūros lenktynėse dabar pralaimi turistai. Nors turistai suirzta, tokią pačią architektūrą radę visur, kur tik nuvyktų, juos stulbina akivaizdus įrodymas, kaip sėkmingai konkrečiam architektūros tipui pasisekė išlikti įvairiausiomis kultūrinėmis sąlygomis.”

Teminis parkas yra dar pirmesnis, nes jis nematerialus, – galia, kurią jis skleidžia, tapo virtuali. Virtualumo galia.

Jis atvyksta greičiau ir už patį miestą. “Kliedinčia-me Niujorke” Koolhaasas teigia, kad teminio parko idėja nuo pat pradžių buvo įskiepyta į manhetenizmą. Ji tekėjo anapus Rytų upės iš “embrioninio” Koni Ailando skelbdama “fantastiškų technologijų” erą. Tiek vienoje, tiek kitoje saloje šios technologijos turėjo apjuosti ir apriboti erdvę.

Toks yra naujųjų medijų mirties kelias. George’o Washingtono universiteto politikos mokslininkai Ericas Lawrence’as, Johnas Sidesas ir Henry’s Farrellas 2009-ųjų kovą paskelbė tiriamąjį straipsnį, kuriame atskleidė, kad “tinklaraščių autoriai paprastai linkę nurodyti savo ideologinę bendriją, o tinklaraščių skaitytojus pritraukia tie tinklaraščiai, kurie patvirtina jų pažiūras. Abi ideologinio spektro pusės įsitaiso atskiruose juos vienijančio pažinimo kokonuose, todėl lieka nedaug galimybių, kad bus peržengtos fanatiško šališkumo ar ideologijos ribos.”

Internetas kuria medijų archipelagą. Pasaulis globalizuojasi, skaidydamasis į sferas, o erdvėje jį susaisto specifikuoti tinklo kontrolės kanalai su sparčiai besidauginančiomis membranomis, kurios užtikrina, kad konkreti sfera būtų uždara savyje.

Tinklinės architektūros link

Modernizmas pasiūlė strategiją prieš teminį parką – tai kritika. Tačiau abejojama, ar kritika vis dar yra paveiki. Remas Koolhaasas 2008 m. savaitraščiui Der Spiegel komentavo: “Tiesą sakant, nuolatinis Disney’aus fatvos sugrįžimas veikiau rodo kritinės Vakarų vaizduotės stagnaciją, negu kalba apie įlankos miestus.”24

Prieš 14 metų Monrealyje Koolhaasas kalbėjo dar aiškiau: “Dominuojantis kritinis architektūros diskursas neįstengia suvokti, kad esminė architektūros paskata […] negali būti kritiška.”25

Giliausia architektūros paskata yra performatyvumas. Neseniai paskelbtame straipsnyje Mariona von Osten citavo neįvardytą postkolonijinės Kasablankos gidą, pasakojusį, kaip “kruopščiai žmonės viešąsias erdves, architektūrą ir interjerus pritaikė sau”. “Visi mes inžinieriai, – pareiškė vyras, – visi mes architektai. Jei turime bazinę struktūrą ar žemės plotą, imame statyti.”

Van Osten komentuoja: “Šis teiginys – visi mes architektai – apibūdina glaudų ryšį su aplinka, jau beveik pamirštą Vakarų visuomenių.”26

Mes esame architektai aplinkos, kuri yra “įtinklinta ekologijos, daugybės tarpusavyje susijusių aplinkos jaukinimosi, žemės naudojimo, komunikacijos ir paslaugų teikimo sistemų, […] jas įdiegia technologijos, įteisina įstatymai, koreguoja politinis spaudimas, disciplinuoja aplinkos suvaržymai ir nesuskaičiuojama daugybė kitų įtampų ir geismų, susijusių su atsakomaisiais veiksmais.”27

Architektūra yra imanentinė sistema, bylojanti kūno kalba ir turinti savą slaptažodžių ir protokolų matricą su alternatyviais skatinimo ir slopinimo kanalais. Kazys Varnelis rašo: “Tinklų ekologija įkūnija šiandien dominuojančią organizacijos formą – tinklą, tačiau šie tinklai gali būti telematiniai, fiziniai ar netgi socialiniai.”28 Varnelis išskiria Los Andželo širdyje esantį kabelių prigrūstą komunikacijų centrą One Wilshire kaip architektūrinį šiuolaikinės pasaulinės matricos avatarą. “One Wilshire forma neturi reikšmės, – teigia Varnelis, – svarbu, kaip ji yra užprogramuota.”