Apgaulingas veidrodis, arba Kaip COVID-19 tapo "krize"

Esame ištikti krizės. Tai visiškai akivaizdu – globali pandemija žaibiškai nusiaubė visą pasaulį ir toliau šiurpina žmoniją.

Tačiau luktelėkime – ką reiškia vadinti „krize“ įvykį, kuris trunka jau keletą metų ir nežinia, nei kuo, nei kada pasibaigs? Kadangi tenka gyventi su virusais, tokiais kaip COVID-19, kovoti su ligomis, kurias jie sukelia, gal žmoniją ištiko ne vien gerovės, bet ir egzistencinė krizė?

Pačiu elementariausiu lygmeniu „krizė“ yra naratyvinė figūra, nurodanti įvykio pradžią ir pabaigą – kažką, ko ligos atžvilgiu praktiškai neįmanoma apibrėžti. Tačiau „krizė“ kartu yra ir koncepcija, nuspėjanti priešiškų jėgų susidūrimą ar konfliktą. Istoriją kuria krizės. Tą pripažindami pasinaudosime sąvoka krizė tam, kad apibrėžtume konkretaus reiškinio svarbą, tai, kas vyksta, laikydami nukrypimu nuo normalios raidos ar struktūriniu konfliktu, kuris, tikėtina, išprovokuos pokytį.

Remiantis tokiu apibrėžimu, kas, jeigu ne krizė, yra dabartinė globali pandemija? Juk didžiulis pavojus gresia net žmonių gyvybėms. Atsakant į tokį klausimą, svarbu turėti omenyje, kad teiginys „tai krizė“ nėra vien empirinė, bet ir konceptuali loginė įžvalga.

Pradėkime nuo empirinio vertinimo – tai virusas. Pasitaiko, kad virusas siautėja, tačiau krizės nesukelia. Empirinė išvada, kad „virusas siaučia“, skiriasi nuo konceptualaus teiginio, kad „virusas sukėlė krizę“. Esmė ta, kad viruso protrūkis pats savaime dar nereiškia krizės. Empirinę išvadą (virusas) pakeitus konceptualia (krizė), suteikiamas praktinis pagrindas konkrečią ligą apibrėžti kaip istoriškai suvoktiną fenomeną, kurį galima palyginti su ankstesniais precedentais.

Kodėl tai svarbu? Galiausiai juk ir šiaip akivaizdu, kad joks virusas nežada nieko gero.

Vis dėlto svarbu, nes COVID-19 laikymas krize yra konceptualus teiginys, o jis naudingas ne tik todėl, kad įvardija istorinį pandemijos reikšmingumą, bet ir dėl to, kad pripažįsta grėsmingą, tačiau nenuneigiamą faktą – koronavirusas tapo dabarties dalimi.

Kai įvykis yra atidžiai ir be paliovos stebimas, tyrinėjamas, galima tą nelaimę geriau suprasti ir galbūt pavyks sudaryti sąlygas, kurios neleistų tokiems protrūkiams įvykti ateityje. Pavyzdžiui, kai 2007 m. buvo paskelbta, kad užgriuvo finansinė krizė, mokslininkai mėgino nustatyti ir perprasti, o žurnalistai aprašyti jos poveikį įvairioms gyventojų grupėms. Tuomet buvo (post hoc) gausu publikacijų apie tai, kokį didžiulį smūgį ši krizė sudavė žmonėms. Tačiau būtų buvę daug naudingiau pirmiausia išsiaiškinti, kuo šis ekonominis reiškinys taip smarkiai skyrėsi nuo įprastos, nuspėjamos finansinės praktikos, kad tapo krizės priežastimi. Kai kurie iš tų klausimų galėjo skambėti taip: kas konkrečiai nutiko? Kada krizė buvo apibrėžta ir atskirta nuo kitų reiškinių? Ar visiems ši krizė reiškė tą patį?

Galiausiai krizės pripažinimas padeda suprasti, kas vyko prieš tai ir kas vyks ateityje, kai galėsime užduoti tam tikrus su ja susijusius klausimus, o į kai kuriuos turbūt jau turėsime daugmaž aiškius atsakymus.

Bet, ko gero, pirmiausia reikėtų išsiaiškinti, su kuo iš tikrųjų susiduriame, kai sakome, kad ištiko krizė. Koks šio teiginio turinys? Tai svarbu, nes neapibrėžtumas gali skatinti, kad keltume vienus klausimus, nutylėdami kitus. Krizės sprendimas būna sėkmingesnis, jei sutariama, dėl ko ir kokia krizė ištiko, kam ji smogė skaudžiausiai.

COVID-19 atveju tai bene svarbiausias mąstymo apie krizę aspektas.

Šiandien, regis, akivaizdu, kad kilo globali sveikatos krizė. Egzistenciškai nėra nieko pavojingesnio. Krizę, keliančią tiesioginį pavojų žmonėms kaip gyvybės rūšiai, nulėmė tai, kad neturime imuniteto virusui. Vis dėlto čia tik dalis tiesos. Gali būti, kad spontaniška įgyto imuniteto reakcija į COVID-19, užuot tapusi apsauginiu šalmu, išprovokuos dar katastrofiškesnę viruso ataką. Nuo vakcinų priklauso, ar pavyks imuninį atsaką pertvarkyti taip, kad į COVID-19 iššūkį būtų atsiliepta tinkamai.

Tad pasvarstykime, ar globali pandemija iš tikrųjų yra krizė, kelianti pavojų žmonių kaip gyvybės rūšies egzistencijai? O jeigu ne, tai kuo ji laikytina?

Akivaizdžiausias atsakymas būtų toks: COVID-19 yra viešosios sveikatos apsaugos krizė, nes susigrumti su šiuo biologiniu įsibrovėliu nebuvo pasirengusios nei vyriausybinės institucijos, nei sveikatos priežiūros sistema.

Tačiau, kaip tvirtina antropologai Andrew’s Lakoffas ir Stephenas Collier, teoriškai buvo pasirengta pandemijai. Lakoffas pabrėžia konsolidaciją to, ką jis vadina „globaliu sveikatos apsaugos ansambliu“, apibūdina, kad sustiprėjo ir praktinis „pasirengtumas“ susidoroti su užkratais. Antai JAV vyriausybė savo strategiją grindžia nacionalinio lygmens civiliniu saugumu, viešąja vadyba ir tarptautine sveikatos apsaugos sistema.

Pasirengtumo strategija reagavo ir į tai, kad atsiranda naujos, sparčiai plintančios ligos. Lakoffas primena – ŽIV-AIDS pandemija 9-ojo dešimtmečio pradžioje išmušė iš vėžių ekspertus, kurie laikėsi įsitikinimo, esą infekcines ligas galima visiškai ir negrįžtamai įveikti tomis priemonėmis, kokias taiko viešoji sveikatos apsauga. Šiaip ar taip, JAV agentūros, užtikrinančios biosaugumą, jau daugiau negu prieš keturis dešimtmečius padarė išvadą, kad globali ekologija ateityje nuolatos susidurs su naujomis ligomis, kurioms žmonės neturės imuniteto.

Šių ekspertų įsivaizdavimu, plataus masto pandemijos gali kilti ir dėl piktybinių išpuolių. 10-ojo dešimtmečio pabaigoje JAV biogynyba ėmėsi iniciatyvos, kad užtikrintų parengtį atremti galimas bioteroristines atakas, susijusias su antraksu – tai anglių dulkės, sukeliančios lėtines plaučių ligas. Kitoje esė Lakoffas dokumentuoja, kad svarbia pasirengtumo strategijos dalimi tapo „eksperimentinė virusologija“. Baziniams tokio pobūdžio tyrimams 2001 m. skirta 15 milijonų, o 2007 m. finansavimas išaugo iki 212 milijonų JAV dolerių.

Buvo sukurtas ištisas globalus biosaugumo tinklas. Čia kyla nemažai svarbių klausimų. Ar šie pasirengimai nebuvo taikomi tam, kad pažabotų tokius reiškinius kaip ši pandemija? Ar COVID-19 yra radikaliai kitokia infekcijos rūšis, jei toks galingas nacionalinis Jungtinių Valstijų aparatas, skirtas globaliam biosaugumui užtikrinti, atsidūręs akistatoje su šiuo virusu tapo neefektyvus, net bejėgis?

Miestų politikos ekspertė Bryna Sanger sako, kad nieko išskirtinio čia nėra: „COVID-19 sukelta krizė, nepaisant sparčios viruso sklaidos ir didžiulio smūgio ekonomikai, niekuo nesiskiria nuo kitų krizių, kurias Jungtinės Valstijos yra patyrusios anksčiau, – rašė ji 2020-ųjų gegužę. – Tačiau dabartinės politinės aplinkos vangumas, neryžtingumas, silpna ir netolygi reakcija į viruso iššūkius, prieštaringa komunikacija, ginčytini sprendimai, įtempti santykiai tarp vyriausybinių institucijų papildomai kelia tipiškas grėsmes, sudaro numanomas kliūtis efektyviam pandemijos suvaldymui. Tos kliūtys daugeliu atvejų susijusios ne tiek su mokslo ar viešosios sveikatos apsaugos sistemos nesėkmėmis, kiek su prasta vadyba ir nekompetencija.“

Taigi pandemijos sukelta krizė nėra bankrotas mokslinio pasirengtumo lygmeniu. Jei tokia nesėkmė būtų ištikusi mokslą, nebūtų pavykę nustatyti nei COVID-19 genomo, nei sukurti vakcinų. Būtume susidūrę su epistemologine krize, kai žlunga visas ligtolinis žinojimas apie konkretų reiškinį. Laimei, taip neatsitiko.

Tačiau padaryta gausybė kitokio pobūdžio klaidų. Žurnalas The Atlantic straipsnyje „Kodėl susimovė pandemijos ekspertai“ rašo, kad iniciatyvos sekti COVID-19 pėdsakais ėmėsi patys leidinio žurnalistai. Šis laikinas projektas netrukus tapo esminiu pandemijos duomenų šaltiniu JAV vyriausybei, kuri, pasirodo, stokoja standartizuotos matavimo sistemos, todėl neįstengia įvertinti bendros susirgimų masės, juo labiau surūšiuoti jos pagal užsikrėtimų kilmę. Nacionalinė testavimo sistema stringa, nesugebama aprėpti duomenų, susijusių su testavimu, hospitalizacija, nustatyti, koks pozityvios viruso įveikos santykis su mirties atvejų skaičiumi. Tai nėra paprasčiausia administravimo gebėjimų stoka, o įsisenėjusi problema – duomenys stropiai surenkami, tačiau nėra tinkamai apdorojami. Pasak The Atlantic žurnalistų komandos, ypač stebino „maniakiškas“ kaupimas duomenų, kurių Amerikos nacionalinė sveikatos apsaugos sistema vis tiek neįstengia paversti veiksmingais, kad jie teiktų praktinę naudą ir užtikrintų vadybos ekstremaliomis sąlygomis efektyvumą.

Tiek Jungtinėse Valstijose, tiek Prancūzijoje, tiek plačiau Europoje jau nuo 2020 m. veikia ištisi vyriausybiniai aparatai, skirti suvaldyti ūmioms pandemijoms. Tačiau net ir Prancūzija, kurios viešoji infrastruktūra gerokai kokybiškesnė negu Jungtinių Valstijų, neišvengė šiurkščių vadybos klaidų, o efektyvų pasirengtumą pandemijos suvaldymui smarkiai nusmukdė valdininkų nekompetencija.

To priežastis, kaip pripažino viena ekspertų grupė, buvo une crise organisationelle arba institucinė krizė. Šie ekspertai atskleidė, kaip bejėgiškai galios režimas, šiuo atveju viešoji sveikatos apsaugos sistema, sutrinka, vos susidūrusi su nenumatytais atvejais. Prancūzijoje ilgai trunkantys ir plačiai paplitę streikai, pasipriešinimas suvaržymams privertė Macrono vyriausybę keisti COVID-19 užkardymo strategiją, teko atsisakyti kai kurių krypčių, numatytų pasirengtumo žemėlapyje. Biurokratinė fragmentacija – komitetų ad hoc formavimas, netinkamas „koordinacijos koordinavimas“, nesutarimai tarp agentūrų ir naujai suburtų patarėjų grupių, organizacinė saviveikla – lėmė, kad dreifuojama pasroviui, todėl vyriausybė nelabai efektyviai tvarkosi su pandemija.

Kitaip tariant, institucinė sumaištis savaip paskatino krizę, kurią sukėlė ne virusas pats savaime, bet apgailėtinai prasta COVID-19 suvaldymo vadyba.

Dar svarbiau, kaip tvirtina Henri Bergeronas, Olivier Borrazas, Patrickas Castelis ir Fran ois Dedieu, kad Europoje (kaip ir Jungtinėse Valstijose, ir kitur, pavyzdžiui, Australijoje) manyta, esą pandemijos rizika nėra itin didelė, todėl pasirengtumą susigrumti su ja nurungė apsaugos nuo terorizmo užtikrinimas. Susitelkimas užkardyti terorizmą kaip pagrindinę grėsmę tapo normatyvine vyriausybių funkcija, išspręsti geopolitinius migracijos, pabėgėlių ir imigracijos klausimus atrodė daug svarbiau už paramą nacionalinei sveikatos apsaugai ir už socialinės gerovės užtikrinimą.

Tokia dėmesio koncentracijos kryptis nemažai pasako, kodėl nesiseka įveikti krizės, susijusios su COVID-19.

Mąstyti krizės kategorijomis reiškia suteikti konkrečiam fenomenui tam tikrus rėmus, o jie labai svarbūs. Rėmai apibrėžia, kas reikšminga, o kas nesvarbu, ką įtraukti, o ką atmesti, nurodo skubios intervencijos taikinius, atskleidžia mūsų žinojimo silpnąsias puses.

Remiantis duomenų rinkiniais ir statistiniais modeliais, tiek virusas, tiek pati pandemija iš esmės pagrįstai laikomi objektais, kurių pažinimas ir intervencinis nuslopinimas padės užtikrinti biologinį saugumą. Įvairių šalių vyriausybėms, sveikatos ekspertams toks modeliavimas padėjo apsispręsti, kokią strategiją rinktis, – pavyzdžiui, ar eiti suvaržymų švelninimo, ar griežtinimo keliu. Tačiau tokie modeliai irgi yra įrėminimo priemonė, grindžiama įvairiomis prielaidomis. Į kokias kategorijas turėtų būti skirstomi žmonės – „įtariamieji, infekuotieji, pasveikusieji“? Modeliuojant visada taikomos vienaplanės kategorijos, kurios neišvengiamai redukuoja sudėtingus subjektus, be to, jos dar ir apriboja tarpusavio ryšius, apsunkina socialines sąveikas, todėl per pandemiją geometrine progresija didėja nerimas ir frustracija.

Įrėminimas gali būti ir vizualus. COVID-19 pandemijai taikoma išimtinai statistinė vizualizacija, pasitelkiant kreives ir bangas, nes tiek šalių vyriausybės, tiek žiniasklaida stengiasi kuo įtaigiau perteikti, kas vyksta visame pasaulyje. Šie vaizdiniai arba „naratyvų bangos“ suteikia formą dalykams, kurių negalime pamatyti, todėl savaip skatina be išlygų pasikliauti siūlomomis prognozėmis. Tokia įtikinėjimo technika, kai pasitelkiami statistiniai modeliai ir vizualizacijos, sustiprina modeliuotojų pretenzijas į vienintelę ir vien jiems žinomą tiesą. Tai užkerta kelią alternatyviems požiūriams, ką ir kaip derėtų atvaizduoti, kaip mobilizuotis ir veikti, remiantis kitokiomis prognozėmis bei reprezentacijomis.

Apie šiuos modelius buvo nemažai diskutuojama, tačiau diskusijos menkai paveikė intervencines vyriausybių strategijas, nepadarė įspūdžio ir plačiajai visuomenei. Supaprastindami reiškinio kompleksiškumą, suvienodindami įvairovę, statistiniai modeliai užmaskuoja problemos sudėtingumą, ieškoti naujų sprendimų, alternatyvių išeičių neskatinama. Dominuojantis rėmas apima „užkrėtimo sklaidos lauką“, dėmesys sutelktas į „ligą sukeliančios substancijos“ plitimą, bet gilesnis, į ekologiją nukreiptas „konfigūracijos vaizdas“, kuris atskleistų paslaptingas virusų mutacijos, nepaprasto gyvybingumo priežastis, liko kažkur už „horizonto“.

Taigi COVID-19 pandemija nuosekliai pateikiama kaip epidemiologinė krizė, atmetant požiūrį, kad čia daug sudėtingesnis, ne tik epidemiologinis, bet ir socioekonominis reiškinys, kurio iššūkių neatremsime, jei rūpinsimės vien biologiniu saugumu, nesistengdami kelti viešosios gerovės lygio.

Taip žvelgiant, reikėtų pasvarstyti, kas geriausiai užtikrina žmonių saugumą. Kad atsakytume į šį klausimą, negalime aklai pasikliauti teiginiu, esą staiga ėmė ir ištiko krizė. Tai nereiškia, kad jis neteisingas, bet implikuoja būtinybę tyrinėti, kas ir kaip sudarė sąlygas krizei atsirasti, juo labiau globaliai išplisti. Toks požiūris įpareigoja veikti, remiantis supratimu, kad krizės pripažinimas reikalauja įvardyti jos priežastis, įvertinti galimus padarinius ir poveikį įvairiems socialiniams sluoksniams, skirtingoms bendruomenėms.

Europos socialinė teorija moko, kad krizė neišvengiamai implikuoja posūkį, nes yra susijusi su epistemologine transformacija. Tačiau ar visada taip atsitinka? Kai paskelbiama krizė, kokiu laipsniu ji reiškia normatyvinę transformaciją ar naujų normatyvumo standartų atsiradimą? Jei COVID-19 yra krizė, vadinasi, tam tikros įprastos taisyklės daugiau nebegalioja, juo labiau atkrinta abejotinos pretenzijos į vienintelę tiesą. Ar lemiamas pokytis įvyks ir po šios krizės?

Galbūt. Netrukus pamatysime. Gal vakcinų patentai taps ginčytina teisine kategorija, gal pirmenybė pagaliau bus teikiama ne nuosavybės teisėms, bet žmonijos gerovei. Gal visuotinė vakcinacija, finansuojama ir administruojama globaliu mastu, netolimoje ateityje taps įprastine praktika.

Galbūt. Tačiau kol kas aiškiai matyti, kad COVID-19 sukeltos krizės supratimas besąlygiškai įtvirtino įprastines viešosios sveikatos apsaugos normas, į socialinę nelygybę dėmesys nekreipiamas. Šiuo atžvilgiu epistemologinė transformacija neįvyko, nes netaikomi jokie nauji reikalavimai, nesudaromos sąlygos alternatyvų paieškoms.

Užtenka pažvelgti į Jungtinės Valstijas, kur krizė dar labiau išryškino rimtus ir gilius rasinius socioekonominius skirtumus, susijusius su viešąja sveikatos apsauga ir socialine gerove. Juos lemia skirtingos gyvenimo ir darbo sąlygos, nevienodos galimybės naudotis medicinos paslaugomis. Tačiau sprendžiant COVID-19 sukeltą viešosios sveikatos apsaugos krizę, neatsirado jokių esminių iniciatyvų, kaip reikėtų mažinti struktūrinę nelygybę. Tiesa, 2021 m. priimtas Pagalbos plano įstatymas, kuris perkėlė pinigus tiesiai į amerikiečių kišenes, sumažindamas skurdą nuo 13,9 proc. 2018 m. iki 7,7 proc. 2021-aisiais. Tačiau ši pagalbos programa baigsis, o struktūrinės skurdo priežastys, lemiančios skirtingą gerovės lygį, liks.

Šiaip ar taip, viešasis gėris nelaikomas esminiu pasirengtumo suvaldyti pandemiją aspektu. Jis net neįtrauktas į Globalų sveikatos apsaugos indeksą, standartą, kurio laikomasi, mėginant susidoroti su biologinėmis katastrofomis įvairiose šalyse. Nepaisant to, kad socioekonominė nelygybė tiek šalių viduje, tiek globaliu mastu sparčiai didėja, neatsižvelgiant į kančias ir netektis, patiriamas per šią pandemiją, žmonių saugumas, apibrėžiamas kaip viešasis gėris, taip ir netapo naująja norma.

Tad ar COVID-19 pandemija yra krizė? Gal tai veikiau problema, susijusi su dabartiniu valdymo režimu, kurio visas dėmesys sutelktas vien į biologinį saugumą ir biogynybą? Politinės valios, kad saugumo pamatu būtų laikoma viešoji sveikatos apsauga ir socialinė gerovė, taip ir neatsirado…